Užkeiktieji

XXI skyrius

— Jie visi bepročiai, — įsiutusiu balsu pareiškė kažkas. Tai buvo pirmas dalykas, kurį Mėja išgirdo, pramerkusi akis. Dar po akimirkos suvokė, jog tai pasakė Laura, stovinti šalia lovos. Iš kitos pusės į Mėją žvelgė berniukai.

— Kas nutiko? — negalvodama paklausė Mėja. Mintys atrodė pernelyg sunkios, nepajudinamos.

— Buvai nualpusi, — paaiškino Avemas. — Kaip jautiesi?

Tik tada Mėjai dingtelėjo, kad pasaulis kažkoks pasikeitęs, tylesnis, o aplinkiniai jau gali suprasti, ką ji kalba. Mėja staiga prisiminė prieš atsijungdama atsivertusi į žmogų ir apsirengusi gydytojos atneštą pižamą. Ar gydytoja ką nors sakė – neprisiminė. Jeigu ir sakė, Mėja tikriausiai nė nesiklausė, nes baisiai svaigo galva. Dabar tos moteriškės niekur nebuvo matyti.

— Nežinau, — Mėja atsisėdo lovoje, svarstydama, kodėl nebejaučia to stipraus, veriančio skausmo. — Turbūt gerai. Gal nualpau dėl to kraujo ar dar kažko... Nežinau.

— Jie visi bepročiai, — pakartojo Laura. Tik dabar Mėja pastebėjo, koks išraudęs iš pykčio ir susijaudinimo mergaitės veidas. — Jis būtų tave užmušęs, jei ne Maksas. Išvis, kodėl jis leido jums kautis? Atėjo kaip į kokį spektaklį.

— Laura, — tyliai tarė Avemas, bet ji nieko nepaisė. Paprastai būdama tokia optimistiška, dabar pratrūko ir nebegalėjo liautis.

— Horas galėjo tave užmušti! —šaukė Laura. — Visi puikiai žinojo, kaip baigsis kova, ir vis tiek...

Ji staiga nutilo, tarsi pasipiktinimas nebetilptų į žodžius, ir išraudusi, susiraukusi nusisuko į sieną. Vis dėlto jos žodžiai kirto smarkiau, nei turėtų. Mėja pasijuto tiesiog apgailėtinai, įsitikinusi, kad draugai neturėjo jokios vilties, jog ji gali laimėti. Ji ir pati tai žinojo, bet vis tiek buvo apmaudu.

— Laura, nusiramink, — įsikišo Faberis. Atrodė kažkoks suirzęs ir pavargęs. — Gydytoja juk sakė, kad Mėja ne taip smarkiai sužeista, kaip atrodė iš pradžių. Žaizdos negilios. Sakė, ji galės išeiti, jeigu nepasijus blogiau.

— O kur Horas? — paklausė Mėja, pagaliau apsidairiusi po patalpą. Prie dviejų ilgesnių sienų stovėjo vienodų lovų eilės, kambario gale matėsi kažkokios spintos, lentynos. Kairėje pusėje, gretimoje sienoje, buvo dvivėrės medinės durys. Langų užuolaidos buvo užtrauktos, todėl tvyrojo prieblanda. Tačiau Mėja iškart pastebėjo, kad visos kitos lovos tuščios.

— Kol Faberis buvo išbėgęs atnešti iš trobelės tavo drabužių, aš nėjau su juo, o žiūrėjau, ką darys Horas. Mačiau, kaip Maksas nusivedė jį į savo kambarį, — Avemo balse nuskambėjo panieka. — Nežinau, ar jis rimtai sužeistas. Ar tikrai gerai jautiesi, Mėja?

— Man viskas gerai, — patikino ji. Vis dėl to stojantis nudiegė kairiąją ranką, aprištą baltu audiniu nuo peties beveik iki pat alkūnės.

Tikriausiai per virsmą rankos tampa sparnais – pagalvojo Mėja – Kiek prisimenu, Horas sužeidė man kairįjį sparną.

— Dinkit iš čia, berniukai, — paliepė Laura keistai kimiu balsu, tarsi tvardytųsi, kad nepravirktų. — Aš padėsiu Mėjai apsirengti.

— Nereikia man padėti, — Mėja dėbtelėjo į Laurą. — Sakau, man viskas gerai.

Bet Laura nieko neatsakė ir pasiliko kambaryje, kai Avemas su Faberiu žengė pro duris. Netrukus stojo visiška tyla. Mėja vis dar ilgėjosi paukščio klausos.

— Aš negaliu patikėti, kad viskas taip susiklostė, — prabilo Laura. — Jeigu Avemas nebūtų lindęs prie Horo...

— Ne, — tvirtai tarė Mėja. — Tai būtų baigęsi visai kitaip, jeigu Horas nebūtų toks bjaurus sadistas.