Apdovonota įvairiais talentais, Eva ypač puikiai mokėjo savo talentus panaudoti savo darbe - dalyvauti įvairiuose misijose ir galiausiai sugauti blogieti. Viena diena lyg iš giedro dangaus, mergina sužino, kad į jos dedektyvini gyvenimą įsiveržia...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Jau atvažiuoju - skubiai parašiau žinutė viršininkui ir išėjusi iš namų užrakinau duris ir raktą padėjau po mėlynu vazonu kuriame žydi nuostabaus grožio gėlė. Stiebas stačias, lapai ovališki, dantytais pakraščiais. Žiedai balti, rožiniai, raudoni, sutelkti dideliame apvalaus skėčio žiedyne. Žiedynai susidarė vienmečiu ūglių viršūnėje. Hortenzija yra mano viena iš mėgstamiausių gėlių nes ji man primena mano tėti ir su juo praleistas gražias akimirkas. Prisiminus tėti pajutau, kaip akyse kaupiasi ašaros todėl kelis kartus pasukojau galva į šoną ir užmerkusi akis pradėjau skaičiuoti iki dešimt, nes skaičiavimas man visada padeda nusiraminti.
-Dešimt - sumurmėjau sau po nosimi ir atsimerkusi nusisukau nuo vazono ir persibraukusi per savo juodus ilgus plaukus patraukiau link kiemo išėjimo.
Eidama pakėliau galvą į dangų ir veide susiformavo šypsena, dėl nuostabaus vaizdo. Aukštai tarp debesų skrido gandras ir šalia jo skrido keli mažiukai gandriukai kurie tikriausiai tik nesenai išmoko skristi, nes jie skrido lėtai ir atrodo, kad tai daro sunkiai. Netoli gandrų skrido ir kiti paukšteliai ir jie čiulbėjo ir jų čiulbėjimas buvo mano ausims geriau net už pačią mano Mėgstamiausia muzika - popsą ir repą.
Apsidairiusi pamačiau prie šaligatvio stovintį geltoną taksi automobilį. Netgi palengvėjo jį pastebėjus. Nuskubėjusi prie automobilio, į šokau vidun.
-Ar galite mane nuvežti į nuovada? - kreipiausi į vairuotoją.
Šalia kažkas sausai sukosėjo, staigiai atsisukusi pamačiau, kad šalia manęs jau yra įsitaisęs keleivis kuris yra nusisukes ir negaliu matyti jo veido.
Kaip aš galėjau nepamatyti keleivio?
-Atsiprašau - tariau vis žiūrėdama į kaleivio tamsius plaukus. Jo plaukai buvo susivele ir man ši šukuosena priminė nusikaltėlį. Prisiminus nutikimą su nusikaltėlių kavinėje mano gera nuotaika iš kart dingo ir tik atsirado susierzinimas. - Nenorėjau čia taip įsiveržti, bet man labai skubiai reikia į nuovada, labai būčiau jums dėkinga jei jūs išliptumėt ir leistumet man su šiuo taksi važiuoti. Sumokėsiu jums už kelionę - nusisukau nuo vyro ir pastebėjau, kad taksi vairuotojas žiūri pro veidrodėlį į mus ir tikriausiai laukia nurodomų.
-Tiesa sakant ir aš važiuoju į nuovada - vyras po kokios geros minutės prabilo. Balsas skambėjo pažįstamai todėl vėl pažvelgiau į keleivį ir šįsyk jis buvo atsisukęs ir galėjau kuo jį puikiausiai matyti.
-Tu - pro sukastus dantis pasakiau ir mano dešinė akis pradėjo trukčioti.
Dabar nusikaltėlis atrodė, kaip verslininkas, nes vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą kuris tikriausiai brangiau kainavo nei mano papuošalas kurį laikau namo seife. Vaikino veidas buvo truputį patines, todėl sprendžiu, kad jisai nesenai Atsikėlęs.
-Taip, aš - vyras nusišypsojo taip parodydamas baltus lygius dantis. Suurzgusi nusisukau ir jau norėjau daryti duris ir išlipti, bet automobilis staigiai pajudėjo, ir tai privertė mane nusvirti į kitą pusę. Šalia jo!
-Tau reikėtų daugiau valgyt, nes skridai dabar, kaip plunksnelė - vaikino veide atsirado pašaipi šypsena kuri privertė mane sukasti stipriai dantis ir susilaikyti jam ne trenkti.
Nieko neatsakiau jam ir vėl sugrįžau į savo vietą ir uzsisegiau diržą, nes žinau, kad greitai bus posūkis it ir tikrai nenoriu vėl nuskristi prie to nusikaltėlio.
Girdėjau, kaip supypsėjo mano telefonas ir apsidairiau ieškodama jo ir susiraukiau, kaip mano akys užkliuvo už mano telefoną kurį laiko tas niekšas. Pažvelgiau į jo veidą ir jis pažvelgė į mane ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jis įdėmiai žiūrėjo į mano rudas akis, o aš į jo mėlynai žydras akis. Jutau keistą jausmą, atrodo, kad jis bando prasibrauti į mano siela ir ją pamatyti. Neištvėrusi jo žvilgsnio nusukau žvilgsnį į jo krūtinę, ir atrodo, kad pasigailėjau tai padariusi, nes jo baltų marškinių viršutinės sagos buvo atsagstytos ir matėsi jo krūtinės plaukeliai. Ir vien dėl tokio vaizdo atrodo man pritrūko oro.
Nurijau susikaupusias seilės ir persibraukiau per plaukus ir ikvepiau ir iškvėpiau ir vėl pažvelgiau į jo veidą. Jo veide buvo šypsena, kuri buvo kitokia nei pasipūteliska, bet ji ir nebuvo ir nuoširdi. Jo lūpos atrodė putlesnės ir patrauklios.
Suvokimas staigiai perėjo, kad galvoju šitaip apie nusikaltėlį atsirado pyktis jam, kad jis privertė mane galvoti, kad jis yra patrauklus vyras! Kad privertė užmiršti mane, kad jis nusikaltėlis.
-Atiduok mano telefoną - iškošiau pro sukastus dantis ir pasilenkiau jo pasiimti, bet jis dar labiau nusišypsojęs patraukė telefoną. - rimtai būsi, kaip mažas vaikas? - paklausiau jo susiraukusi ir automobilis staigiai pasisuko ir aš ne daug, bet palinkau i jo pusę ir mūsų veidai buvo galima sakyti šalia ir mane tai dar labiau sutrikdė.
-Jau atvykome - išgirdau vairuotojo balsą ir aš greitai atsisegiau diržą ir atsidariau taksi dureles - su mokėk už mane, partnerį - tai pasakiusi išlipau iš automobilio ir uždarius dureles įkvėpiau gryno oro kurio man taip reikėjo. Taip gera kvėpuoti grynu oru, o ne to nusikaltėlio kvepalais.
Kelias sekundes pakvepavusi ir pasimėgavusi vėjeliu ir grynu oru, nuėjau į pastato vidų kuriame vos įėjus girdejosi daugybė balsų. Vieni šūkavo iš džiaugsmo, o kiti iš pykčio.
Jutau, kad nusikaltėlis eina šalia manęs, bet jam nieko nesakiau ir net nebeprašiau grąžinti telefono, nes jaučiuosi išsekusi. Su juo tik kelis sakinius pakalbėjus jis privertė mane pavargti ir tai manau yra tikrai blogai, netgi labai blogai.
-Graži telefono ekrano nuotrauka - išgirdau duslų balsą. Su spaudžiau lūpas į tiesia linija ir nieko neatsakiau, girdėjau, kaip jis atsidūsta ir kažką su murma. Priėjusi prie viršininko kabineto pasibaladojau į jį ir iškart išgirdau piktą viršininko balsą sakantį užeiti.
-Skamba piktai jo balsas, tikriausiai mums bus blogai už tai, kad ilgai užtrukome atvažiuoti čia - nusikaltėlis pasakė ir mane pralenkės atidarė duris ir nebūdamas džentelmenu įėjo pirmas į kabinetą ir aš po jo įėjusi uždariau duris.
Viršininkas stovėjo prie atidaryto lango. Buvo nusisukes ir rankas susidėjęs ant šonų.
-Mes jau čia - pasakė nusikaltėlis ir viršininkas pažvelgė į mus iškarto. Jo veidas buvo išbalęs, žalios akys degė pykčiu.
-Sėskites - piktas balsas nuskambėjo po kabinetą ir jis pirštu parodė į dvi juodas kėdės esančias priešais jo stalą. Pats pasitraukė nuo lango ir grįžęs prie savo stalo atsisėdo į savo minkštą kėdė.
Pažvelgiau į nusikaltėlį kuris man nusišypsojo ir nuėjęs atsisėdo ant pirmosios kėdės ir aš pasekiau jo pavyzdžiu ir nuėjusi atsisėdau ant šalimos kėdės.
-Tai kas tokio nutiko, kad jūs mane čia išsikvietėte? - paklausiau viršininko ir jis pažvelgė į mane žudančiu žvilgsniu ir vien šito užteko suprasti, kad jis dabar yra ne nusiteikęs girdėti mano balso ir tuo labiau klausimų.
-Aš tau kai ką parodysiu tik prašau nepradėk isterikuoti ir panikuoti - viršininkas patraukė didelė pappkė ir po jos pasimatė vokas ir jis jį paėmęs padėjo priešais mane - šis vokas priklauso tau, atidaryk jį - viršininkui tai pasakius sutrikau ir paėmusi voką pastebėjau, kad jis atplėštas, nes tikriausiai jį peržiūrėjo viršininkas ir man tai nepatiko, bet pasirinkau tai nutylėti.
Išėmiau laiškelį kuriama matėsi tik vienas trumpas sakinys. Bet tas trumpas sakinys privertė per kūną nubėgti baimės jausmui.
"dešimt dienų be turi džiaugtis savo gyvybę, brangute"
Sveiki! Atsiprašau, kad ne keliau ilgai dalies tiesiog buvo problemų atsiradusių ir vien dėl jų nebuvo noro rašyti.. Tikiuosi, kad ne nusivažiavau baisei ir, kad yra žmonių kurie vis dar skaito šią istoriją.
