Bėk, Mieloji

Pasmerktoji

Basos kojos pynėsi, kliuvo už medžių šaknų, kurios kaip užpuolikai bandė sustabdyti ir atiduoti mirčiai į nagus. Raudonas, ilgas apsiaustas plevėsavo gūdžiame miške ir išdavė besielę asmenybę, bandančią pabėgti nuo mirties gniaužtų. Purvini, apdriskę drabužio kraštai pynėsi tarp nualintų, skaudančių kojų, trukdė laisvai judėti, visiškai nepadėjo išsigelbėti. Apdraskytos, mėlynėmis nusėtos rankos bandė kabintis į gyvenimą, kuris tuo metu buvo taip sunkiai apčiuopiamas. Smulkučiai delnai ramstėsi į kietus, randais nusėtus medžių kamienus, tarsi žievėje dar galėtų atrasti užuovėją. 

Ji bėgo nuo mirties gyvenimo kryptimi, bet kuo toliau, tuo labiau tasai niekšas tolo. Jis nenorėjo sustoti, palaukti. Tai paprasčiausiai ne jam. Gyvenimas - gyvo ar mirusio - nelaukia, jis per daug galingas, kad galėtų apkrauti save nelabųjų problemomis ir norais. Jam labiau patinka stebėti kenčiantį, padėti sėkmingam, dovanoti nusipelniusiam. Ir jis visiškai nesigraužia dėl to - tokia jau ta lemtis, kuriai paklūsta net mūsų didysis gyvenimas.

Kad ir kaip butų apmaudu, nusilpusios kojos apleido, leisdamos suklupti giliame griovyje, kuriame jau laukė tikra lapų ir spyglių kankynė. Spygliai badė odą, nuožmiai draskė, žudikiškai kankino. Visai kaip tas kirminas iš vidaus. Kaltė? Ne, tai kažkas daugiau, kažkas galingesnio, kažkas...

Pajutusi, kad mirtis alsuoja į nugarą, ji pradėjo isteriškai plonais pirštais graibyti lapais ir spygliais nusėtą žemę, tarsi bandydama apčiuopti plonytę gyvenimo giją. Tačiau pastarosios jau seniausiai nebuvo nė dūmo. Gyvenimas šį kartą nebuvo gailestingas - pasistvėręs laikė lemtingąją giją savo purvinose rankose, net neketino atiduoti.

Eglių spygliai skaudžiai smigo į plonas rankas, naikino pirštų antspaudus. Apsiaustas tik tempė žemiau į duobę, kaip koks velniūkštis iš pragaro. Ji bandė jį nusiimti, bet jau seniausiai pamiršto tokias mintis. Karnavalinis drabužis nepasidavė, jo valia buvo stipresnė už dabartinę merginos padėtį. Medžiai buvo tokie atšiaurūs ir svetimi, žvelgiantys iš aukšto, uždengiantys nakties dangų ir žvaigždes. Mergina daugiau niekada nebeišvys žvaigždžių, mėnulio ar saulės, nebepajus gaivinančio vėjo. Ji pati kalta, nereikėjo lįsti ten, kur nereikia. Per savo smalsumą gaus galą, sumokės didelę kainą, o juk galėtų viskas būti visai kitaip...

Raudonu ir suplėšytu apsiaustu apsigaubusi ji išsikabarojo iš duobės, bet kažkas neleido toliau bėgti. Gal dieglys, kuris atsirado po kelių valandų bėgimo; gal nusilpusios kojos, kurios vos prieš kelias akimirkas nešė kiek galėjo; gal apdriskęs apsiaustas, kuris ir taip tempė žemyn, o gal saldus skausmas smilkinio srityje. Bet greičiausiai nei vienas iš šių dalykų. Ją žemyn nutempė tas prakeiktas velnias, traukiantis už apsiauto krašto.

Žmogysta vėl nusirito į duobę, kuri anksčiau pareikalavo tiek daug jėgų. Apsiaustas susisuko dar labiau, kuokštas lapų plaukuose susivėlė į neišpainiojamą mazgą, o odoje ir pirštuose styrojo prismigę begalė eglių ir erškėčių spyglių. Atrodo, kad viskas turėtų kelti nežmonišką skausmą, tačiau jo neliko. Skausmas vienintelis suteikė malonę - apleido, neleido pajusti savęs, paragauti savo karčių syvų.

Neliko nieko. Ji buvo visiškai viena. Ir, po šitiek laiko, pagaliau laisva. Čia jos niekas netampys už virvučių, niekas nepalies savo purvinom rankom. Ji visiškai nebijojo, nes dabar mirtis - pats geriausias išsilaisvinimas. Tai mergina suprato pačiu laiku.

Gyvenimas, tapęs dar vienos tragedijos liudininku, pasisotinęs nubėgo per mišką klastingai kikendamas ir atsargiai nešdamas giją kitai, netrukus naujai užgimsiančiai gyvybei.

Sveiki, sveiki. Galbūt kas nors dar pamena šią istoriją, kurią rašiau gal prieš pusantrų metų, paskatinta tam tikrų įvykių mano gyvenime. Gaila, tačiau vėliau apleidau šį kūrinį. BET vieno žmogaus dėka aš vėl prie jo sugrįžau.

 Nesu detektyvų rašytoja, labiau linkstu į fantastiką ir historical fiction, tačiau gal po šio kūrinio mano stilius kiek pasikeis ;D Išreikškit nuomonę, kritikos aš tikrai nebijau, nesikandžioju (kartais).