Bėk, Mieloji

4

- Iš ko tu sprendi, kad tai būtent žinutė? - pažvelgė Erikas į Miją mąsliu žvilgsniu, visiškai užmiršęs vos prieš keletą akimirkų vykus pokalbį.

- Nežinau, aš spėju. Tai nebūtinai turi būti žinutė. Šis medis gali būti bet kas - parašas, įspėjimas, ženklas,  kokia nors istorija ar simbolis...

- Arba pykčio išliejimo objektas, - paantrino Mijai Erikas.

- Gali būti, - palinksėjo galva Tomas, - tačiau mažai tikėtina. Dažniausiai įpykę žmonės - ypač jeigu mes spėjam, kad tai sadistas - neatlieka tokio kruopštaus darbo.

- Tačiau Gerda minėjo, kad tie įpjovimai nėra tikslūs, - nesutiko Erikas.

- Aš verčiau sakyčiau, kad subjektas nepatyręs, nėra drąsus, todėl ir pjūviai grubūs. Juk niekas negimė tobulai mokėdamas piešt, ar ne? - Tomui uždavus klausimą įsivyravo tyla. Mijai buvo baisu ištarti tą faktą garsiai, tačiau tokia prielaida buvo įmanoma.

- Yra nemažai galimybių, kad žudikas žudys vėl.

***

- Laba diena dar kartą, ponia Skirdiene. Atleiskite, kad jus trukdome, tačiau turime dar keletą klausimų. Esu detektyvas Tomas Paulauskas, o mano partnerė - Mija Šimkaitė,  - mandagiai pristatė Tomas, sėsdamasis į kėdę. Šalimais jo prisėdo Mija, akylai stebėdama jauną moterį, glostančią sūnui galvą. Paskui Tomą su Mija įėjo Gerda.

- Ponia, jeigu jūs nieko prieš, aš išsivesiu jūsų sūnų, kad jam nereikėtų čia dalyvauti,- lygiai taip pat maloniai kaip Tomas, kreipėsi Gerda. Pamačiusi penkerių metų berniuką, ši nušvito, atgijo kitokiomis spalvomis. Tiesą sakant, net Mijai kiek suminkštėjo širdis stebint šviesiaplaukį berniuką. Jis priminė mažą spindulėlį prie savo apsiniaukusios motinos, kurios veido Mija net nenorėjo matyt.

Tokios moterys kaip ponia Skirdienė Mijai kėlė šleikštulį. Turtingų vyrų išlepintos lėlytės, kurios net nenumano, kaip gali būti sunku žmonėms, vos suduriantiems galą su galu. Šneka ką nori ir kada nori, nepagalvodamos, kaip jų veiksmai ir žodžiai gali žeisti aplinkinius. Tokios įsivaizduoja esančios pasaulio bambos ir savo vyrų deivės, nors jie turi dar penkias tokias kišenėje, ir viskas, ko jiems reikia - trofėjinių žmonų.

- Žinoma, - sutiko moteris atmesdama nenatūraliai šviesius plaukus . - Kajau, eik su šia mergina, ji tau nori kai ką parodyt.

Gerdai išsivedus berniuką, Tomas nieko nelaukdamas pradėjo:

- Taigi, ponia Skirdiene...

- Aš jau pasakiau viską, ką žinau, - iš karto nutraukė vyrą apklausiamoji, pažvelgdama į detektyvus lediniu mėlynų akių žvilgsniu. Mijai net šiurpuliukai nubėgo kūnu, kai moters balsas taip staigiai iš švelnaus ir mielo persimainė į tikros raganos gurgždesį. Ji žinojo, kad ir pati taip gali, tačiau žmogus dažniausiai kreipia dėmesį į kitus, o ne į save.

Mijai norėjosi leptelti, kad juos duoti parodymai nė velnio nepadėjo, tačiau susilaikė.

- Mes tiesiog norime pasitikslinti, - dalykiškai paantrino Tomui Mija. 

- Kadangi esate vienintelė liudininkė, tampate kol kas svarbiausiu asmeniu šioje byloje, - vėl pradėjo saldžiai suokti vaikinas, imdamasis vienos iš savo technikų - bandydamas paglostyti moters savimeilę. -  Kiekvienas jūsų žodis yra labai svarbus.

- Žinoma, - kiek maloniau sutiko Skirdienė. Rodos, Tomo technika veikė.

- Pradėkime nuo to, - tarė Mija, - ką jūs taip anksti veikėte parke?

- Kaip jau jūsų kolegai sakiau, - pabrėždama kiekvieną žodį pradėjo moteris, - palydėjau vyrą į darbą ir, pasiėmusi šunį, išėjau pasivaikščioti. Aš tai darau kiekvieną rytą.