Bėk, Mieloji

1

- Mija, kiek galima?! - tūžo vaikinas. - Nejaugi tavo darbas tau yra svarbiau už šeimą?

- Kokią šeimą? - ramiu balsu prabilo mergina, tingiai nuo kompiuterio pakeldama perštinčias akis. Šviesiaplaukis lovos kojūgalyje vaikščiojo kaip uždarytas laukinis žvėris narve.

- Mane, Mi! Mūsų santykiai atšalo, viskas, kas tau terūpi, tik darbas ir mokslai. O kaip aš? Kaip mūsų svajonės?

- Blet, Tautvydai, o ko tu tikiesi? Šeimos? Tobulo namo tobuloj kaimynystėj su tobulai baltu stogu ir tobula žalia pievute? Taip nebūna, atsipeikėk. Gyvenimas ne amerikietiški filmai - jau greičiau amerikietiški kalneliai, - suirzusi atšovė Mija, padėdama kompiuterį ant lovos. 

- Juk mes apie tai svajojome, mažyte, - švelniau pradėjo šnekėti žaliaakis, visu kūnu atsisukdamas į Miją, kai pajuto, kad ši stoja į kovą su juo. Jis žinojo, kokia būna mergina, kai įsiplieskia. Nevaldoma. Laukinė. Ugnis, deginanti viską savo kelyje.

- Tam, kad pasiektum svajones, reikia sunkiai dirbti, - žvelgdama tiesiai savo vaikinui į tamsias akis, suurzgė tamsiaplaukė. Jai kartais atrodė, kad susidėjo su ne tuo vyru. Tautvydas pastoviai žliumbė kaip merga, kėlė bereikšmes dramas, reikalavo šeimos. Toks jausmas, kad šiuose namuose vyras su moterimi apsikeitė vietomis.

Vaikinas jau norėjo žiotis kažką atsikirsti, tarti dar kokį priekaištingą žodį, tačiau suskambo Mijos telefonas. Mergina dėkojo bet kam, kas skambino, nes šeimyninės dramos ją erzino ir sekino.

- Klausau, - atsikosėjusi atsiliepė tamsiaplaukė nė nežvilgtelėjusi, kas skambina. Ji lediniu žvilgsniu gręžė vaikiną, o šis - ją. Kitame mobiliojo ryšio gale moteriškas balsas pranešė apie įvykdytą žmogžudystę Vingio Parke. 

Mija susiraukė. Nuo kada tokioj šaly kaip Lietuva įvyksta žmogžudystės? Tuo labiau, atviroje vietoje, Vingio parke... rodos, kad ir Lietuvoje darosi įdomu gyventi. O juokingiausia tai, kad paruošti žmogžudysčių ir sunkių nusikaltimų skyriai merdėjo, nes viską išspręsdavo tokios laidos kaip "24 valandos" ar "TV pagalba". Galėtų ir dabar viską išspręsti, parodydami auką visai prasigėrusiai, vis dar sovietmečio šešėlyje gyvenančiai liaudžiai. Jeigu būtų Mijos valia, tas laidas uždraustų, nes jos tik parodo pačius giliausius ir tamsiausius Lietuvos užkampius, kuriuos reikėtų tvarkyti. Tačiau tvarkyti su kuo? Iš ko? Iš skylėto šalies biudžeto? Mokesčių mokėtojų pinigų? Nieko taip nebus. Protingų, evoliucionuoti pasirengusių žmonių per mažai, kad kas nors pasikeistų. O juk nuo kažko pradėt reikia. Tam, kad tauta galutinai atsigautų, reikia dar bent trejų kartų. Jeigu per tas tris kartas dar visi neišsilakstys, ieškodami geresnio gyvenimo. Bet nuo ko pradėt, jei nieko neliks?

Mergina atsikėlė ir pradėjo rengtis kiek formalesne apranga. Ji juk negali pasirodyti įvykio vietoje su šortukais ir laisva palaidine.

- Matai, tu ir vėl išvažiuoji. Jei ne mokslai, tai darbas. Mi, kada viskas baigsis? - Tautvydas vėl ėmėsi tampyti merginos nervus už tų pačių virvelių.

- Reikės ir važiuosiu. Toks mano darbas. Bent kartą galėsiu įrodyti, ko aš išmokau per visus šiuos metus, pritaikyti praktiškai, ir tu manęs nesustabdysi.

- Tu tik tuščiai švaistai savo brangų laiką, bandydama įtikti valdžiai. Juk žinai, kad Lietuvoj tu nepasieksi to, ko nori. FTB turbūt net nežino apie mūsų egzistavimą. Jau geriau man daugiau dėmesio skirtum...

- Klausyk, Tautvydai, - pratrūko neiškentusi Mija, - tu nesi nei mažas vaikas, nei hormonų valdoma paauglė. Susiimk, dievaži, - suurzgė besisegdama juodų džinsų sagą. Jo žodžiai apie neįmanomas svajones žeidė labiau už viską. 

Viskas yra įmanoma, viskas yra įmanoma, viskas yra įmanoma - kartojo galvoje Mija kaip maldą, bandydama nusiraminti. Ji tikėjo, kad pasieks FTB, ji tikėjo, kad jos svajonės išsipildys... tačiau žinojo, kad ji - suknista lietuvaitė, neturinti jokių giminystės ryšių Amerikoje.

- Aš kuo toliau, tuo labiau matau, kad mums ne pakeliui, - skausmingai ištarė vaikinas, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės.

- Aš tai supratau jau senokai, - pagiežingai išspjovė Mija, besivilkdama juodą odinį švarkelį. Tautvydas sutrikęs žengtelėjo atgal, jo veidą okupavo nuoskauda. 

Iš miegamojo mergina per būtą nužingsniavo prie laukujų durų. Namuose tvyrojo tyla, kuri degino ir dusino Tautvydą, tačiau tenkino Miją. 

- Tikiuosi grįžusi tavęs nerasti, - prieš išeidama tarė, o gal greičiau - įsakė mergina.

Uždarius buto duris ir išėjus į pilkšvą laiptinę, Mijai palengvėjo. Rankose suspaudusi mašinos raktelius, pasijuto laisva ir nepriklausoma. Toks jausmas, kad anksčiau tokia nebuvo.

Ji nustriksėjo žemyn visus tuos šešis aukštus kaip paukštelis, vis nušokdama nuo trejų paskutinių laiptelių. Jautėsi laiminga, kad pagaliau išsilaisvino iš ją dusinančios aplinkos, nusimetė vaikino užsegtus šeimynos pančius. Šeimyninis gyvenimas ne jai - Mija tai suprato dar mokydamasi gimnazijoje. Ji - karjeristė su materialistės prieskoniu, ją visuomet žavėjo užjūris, bylų narpliojimas, pasiturinčio žmogaus gyvenimas. Tačiau Lietuvoje tai buvo tik svajonės. Baigus kriminalistiką, Mijai teko paragauti uždraustojo vaisiaus Amerikoje. Ji įstojo į tokią trokštamą ir numylėtą Kvantiką - visų FTB agentų pirmąją stotelę. Ir mūsų gabioji herojė sėkmingai judėjo specialiosios agentės karjeros link. Gaila, tačiau gyvenimas - tas suknistas niekšas - kartais mums būna paruošęs kiek kitokį kelią.

- Ak, Mija, atrodai nuostabiai kaip visad, - pagyrė pasisveikindamas Tomas. 

Mergina niekuomet nesuprato, ką jis matė joje gražaus. Akys, galima sakyti, skirtingų spalvų – viena tamsiai ruda, o kita šiek tiek šviesesnė su melsvu ruoželiu aplink vyzdį; modeliu nepavadinsi - kamavo keli nepageidaujami kilogramai, nuo bet kokio sporto sparčiai auganti raumenų masė ir platūs pečiai; maišeliai po akimis tikrai negerino veido vaizdo. Tiesą sakant, nėra jau taip, kad Mija nemėgo visko savyje. Ji dievino savo tamsaus šokolado spalvos plaukus, kurie jai prilygo vaikams; savo keliomis strazdanomis išmėtytą odą, kurios dėka vaikystėje turėjo mažiau spuogų nei bendraklasės; mylėjo savo ilgas, juodas blakstienas

- Ak tu subinlaižį, - nusijuokė Mija ir apsikabino bendradarbį.

- Pripažink, aš šaunus subinlaižys, - mirktelėjo merginai vaikinas. Jo žaliai pilkos akys rėžė kaip strėlės. Žiūrėjo taip, lyg matė tai, kas paslėpta po juodais drabužiais. O jis tikrai tai yra matęs.

Mija, visiškai pamiršusi namie žliumbiantį Tautvydą, žaismingai stumtelėjo Tomą.

- Susiimk, vaike. Mums reikia bylą išnarpliot, - pasitvarkydama trumpus plaukus tarė mergina. Ji pastebėjo, kad ant žolės pastatyta per daug mašinų.

- Kaip įsakysit, vade, - demonstratyviai nusilenkė Tomas ir atkišo parankę, leisdamas suprasti, kad palydės Miją. Ši tik dėbtelėjo į jo ranką.

- Mus Erikas nužudys. Ir tu tai žinai.

- Kad jis pats užsiima kuo daugiau nei vien tai... bet atleisk, - nuleido ranką tamsiaplaukis ir susigrūdo rankas į mėlynų džinsų kišenes.

Mija trūkčiodama iš susijaudinimo įkvėpė oro. Praėjusi susirinkusią smalsuolių minią, pralindo pro geltoną juostą, neleidžiančią pašalinių žmonių, ir parodžiusi pareigūnams ženklelį, pradėjo sparčiai žingsniuoti takeliu gilyn į Vingio parko mišką. Scena, susirinkusių žmonių minia ir jos pastatyta mašina jai liko už nugaros, tačiau Tomas neatsiliko. Pakeliui jie sutiko pareigūną, kuris juos palydėjo iki nusikaltimo vietos.

Mija sustojo. Ji nepastebėjo aplink zujančių pareigūnų.  Toks siaubingas vaizdas ją turbūt persekios košmaruose. Jaunutė mergina gulėjo duobėje, išsidraikiusi kaip lėlė. Jos plaukai buvo susivėlę, balta oda dėl mėlynių gausybės priminė margutį, nuo vienos rankos riešo iki alkūnės krauju išpieštas žaibas arba šaknys, paklaikusios ryškiai mėlynos akys žvelgė į medžių viršūnes. Bet baisiausia buvo ne tai. Merginos viena ranka buvo nuplėšta, žaizda jau spėjusi užkrešėti, raudonas apsiaustas prisisunkęs tamsaus kraujo.

Tomas Mijai už nugaros susivėmė.