Bėk, Mieloji

2

Kvantikoje Mija matė įvairiausių šlykštybių - išžaginti vaikai, nupjaustyti pirštai, perpjautos gerklės... tačiau viena yra matyti ekrane, o realybėje visai kas kita. Regėti tuos dangaus atspindžius mirusiose akyse, jausti kraujo dvoką, besiskverbiantį į drabužius ir plaukus... vis dėlto vieno dalyko Kvantikoje nemokė - kaip susitvarkyti su tokiomis situacijomis.

- Vaizdelis ne koks, - išspaudė atsitiesęs Tomas.

Mija jam nieko neatsakė, tik, neatitraukdama akių nuo mirusios merginos ir apeidama kraujo balas, nusileido į duobę. Ten ji jau rado teismo medicinos ekspertę, tupinėjančią aplink kūną. Tomas nesiryžo leistis. Prisidengė savo nenoru suteršti nusikaltimo vietos.

Mija apsidžiaugė, kad Gerda čia. Moteriška draugija jai teikė savotiškos stiprybės.

- Sveika, kodėl Eriko nėra čia? - priėjusi paklausė Mija.

- Pirmas dalykas, ko klausi, tai apie kažkokį diedą, - suburbėjo šviesiaplaukė ir pakėlė galvą. - Nežinau, jis jau turėjo čia būt.

- Nesiraukyk, nes ir bjauriems diedams nepatinka rūškanos merginos.

- O Dieve, Mija, ar tu girdi ką šneki? Kur ta mano mergaitė, kuri už gašlesnį žvilgsnį vos neišsterilizavo paauglio?

- Sakyk apie aukos fizikinę būklę neklegėjus, - nusijuokė Mija ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Kažin kas čia pradėjo klegėt... - suburbėjusi Gerda pasilenkė virš lavono. - Iš kraujosruvų ant riešo sprendžiu, kad jai gana ilgą laiką buvo uždėti antrankiai ar kokios nors aštrios grandinės. Taip pat pažiūrėk, - paragino mergina, atidengdama nužudytosios petį.

- Apgamai? Ir kas iš to?- susiraukė Mija, žvelgdama į kelias poras piršto didumo apgamų.

- Ne, Mija, tai nėra apgamai. Tai elektrošoko paliktos pūslės. Pastebėjau dar kelias ant kojų, kurios, mano spėjimu, buvo senesnės. Manau, kad jų gali būti ir daugiau...

- Ją kankino elektra, - kvėptelėjo tamsiaplaukė. - Ar pavyktų nustatyti, prieš kiek laiko jos atsirado?

- Manyčiau, tačiau negaliu garantuoti.

- Sužinojus prieš kiek laiko jos atsirado, taip pat sužinosim, kiek laiko ją laikė nelaisvėj, - tarsi negirdėjusi paskutinių Gerdos žodžių, Mija pradėjo kalbėtis su savimi. Jai paprasčiausiai reikėjo žinoti ar yra vilties, o visa kita nerūpėjo. - O kaip pirštų antspaudai?

- Žudikas pasirūpino tuo, - atsiduso Gerda, pakeldama vienintelę likusią ranką. Nykštys ir rodomasis buvo pajuodę, kiti keistai kruvini, tarsi apdegę.

- Sieros rūgštis? - susiraukė Mija, kai jos nosį sudirgino aitrus kvapas.

- Arba azoto rūgštis. Tačiau greičiausiai, kad sieros, nes jos kvapas labai... specifinis.

- Turim reikalą su chemiku, - atsiduso mergina, pažvelgdama į mirusias aukos akis.

- Nebūtinai. Šiais laikais užtenka mokėti naudotis Google ir keleto pažinčių, kad turėtum viską, ko reikia, - gūžtelėjo Gerda.

- Taip, tiesa, - nutęsė Mija nusisukdama ir pakildama iš duobės.

- Mija,- dar kreipėsi Gerda, - aš jau iškviečiau kraujo ekspertą ir patologą. Gali nedėkot.

Tamsiaplaukė linktelėjo medicinos ekspertei. Ji nekentė kraujo ekspertų. Jie buvo pasikėlę šmikiai, kurie kišo savo nuomonę visur, kur tik pajėgė, nors jų vienintelis darbas buvo nustatyti, kur kas stovėjo, iš kur smogė. Ne jų jurisdikcijoje šokdinti Miją.
Stengdamasi nuryti bjaurų vaizdą, mergina apklausė kelis pareigūnus. Iš pasakojimų ji susidarė trumpą veiksmų seką – moteris su vaiku ir šunimi atvažiavo pasivaikščioti, paleistas šuo bešmirinėdamas atrado lavoną, o moteris paskambino policijai. Tiek. Į detales ji pasigilins vėliau, turėdama daugiau informacijos.

Mija išsiėmė iš odinės striukės kišenės telefoną. Pasižymėjusi tai, ką sužinojo, klausinėjo toliau, tačiau šį kartą jau kitokių klausimų. Ar jie, atvykę į nusikaltimo vietą, ką nors užuodė? Ar matė kokį automobilį? O gal netoli jų šmėstelėjo kokia įtartina figūra? Ar jie apskritai ko nors įtartino nepastebėjo? Gaila, tačiau Mija beveik nieko iš to nepešė. Pareigūnai nieko nematė, tik pajautė labai aštrų ir aitrų kvapą.

- Tomai, - Mija kreipėsi, - būk geras, apklausk liudininkę.

Vaikinas linktelėjo ir ėmėsi savo darbo, o Mija griebėsi to, ką mėgo labiausiai – tyrinėjimo ir šniukštinėjimo. Ji niekuomet nesuprato, kaip kiti detektyvai galėdavo pasikliauti tik ekspertų surinktais įkalčiais, jai visuomet viską reikėdavo pačiupinėti savomis rankomis, įsitikinti.

Mija mažai kuo pasitikėjo. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe ji vis dvejojo, vertino, analizavo. Aplinkiniai jai buvo grėsmė, kurią reikia atverti, ištirti, ir tik po to nuspręsti, įsileisti į asmeninę erdvę, ar vis dėlto palikti už borto. Ir taip nuo mažens. Nežinia, įtakojo išgyvenimai mokykloje ar įgimtos dvejonės, tačiau tai paveikė Mijos gyvenimą ir būdą. Ji mieliau praleisdavo vakarą viena, apsikabinusi traškučių pakelį ir žiūrėdama naują „Pietų Karalienės" seriją, nei klausydama pažįstamų žliumbimo dėl to, kad nenusipirko būtent tos spalvos rankinės, priaugo pusę kilogramo, išsiskyrė su savo Romeo, kuris jau nuo pat santykių pradžių šaukte šaukė vaikiškumu, nepastovumu ir išdavyste. Mijai atrodė, kad tokie dalykai buvo... antraeiliai. Todėl ji neturėjo daug draugių. Žinoma, ji suprato, kad meilė kitam žmogui yra svarbu, tačiau jai svarbiau buvo vidinė stiprybė ir mokslas. Kas iš tos meilės, jei galvoje ir piniginėje - vėjai? Ji tau buto nenupirks, proto nesuteiks, gyvenimo už tave nenugyvens. Nors... imant iš kitos pusės, jei tai meilė tavo darbui, tuomet viskas, liaudiškai tariant, čiki piki.

Apsidairiusi Mija pastebėjo į šlapią žemę įspaustus pėdsakus, kuriuos jau buvo aptūpę keli ekspertai. Naktį lijo, todėl mergina sumetė, kad auka mirė paryčiais, nustojus lyti. Apklaususi ekspertus, Mija sužinojo, kad pėdsakai yra dveji – trisdešimt devinto dydžio kojų ir keturiasdešimt antro. Buvo aišku kaip dieną, kad tai aukos ir žudiko – tamsiaplaukė darė prielaidą, kad vyro – batų įspaudai. Viena dalelė žudiko profilyje jau yra.

Mija nusekė paliktais pėdsakais gilyn į mišką. Jie turėjo ją atvesti prie vietos, kurioje paleido arba laikė merginą. Ir ji visiškai neklydo. Po dešimties minučių jai teko suktis ir atsargiai bėgti atgal, kad galėtų pakviesti ekspertus. Mija nesusiprotėjo, kad galėjo paprasčiausiai paskambinti.

- Štai ten, einant palei pėdsakus, bus automobilio ratų vėžios, - uždususi išspaudė. - Tik atsargiai.

- Negalėjai tiesiog paskambinti? – nusijuokė Tomas, kai du vaikinukai nuskubėjo Mijos nurodyta kryptimi tirti įkalčių.

- Nepagalvojau apie tai, - silpnai šyptelėjo mergina. Jos šypsena išblėso, kai pamatė, kad nuo takelio ateina smulkus vaikinukas su portfeliu.

- Kodėl jis taip greitai atvyko? - šnipštelėjo arčiau priėjęs Tomas.

- Tas gudrus šunsnukis jau buvo pasiruošęs.

- Ir ką dabar darom?

- Ką, ką, kenčiam, - skėstelėjo Mija.

- Sveiki, detektyvai, - likus keliems metrams šūktelėjo kraujo ekspertas ir iškėlė ranką pasisveikindamas. Mija sukryžiavo rankas ant krūtinės ir apsisuko.

- Sėkmės, Tomuk.

- Ei! - riktelėjo vaikinas. - Nepalik manęs!

- Man reikia išsiaiškinti, kas ten su tomis vėžėmis vyksta. Atleisk, - grįžtelėjusi atsiprašė mergina ir nužingsniavo savo keliais.

Mija tikrai neketino terliotis su tais kraujininkais, jai reikėjo savo darbą atlikti. Tuo labiau, kad ji turi tik vieną šansą ką nors pamatyti, užsirašyti, pastebėti. Paskui jau bus post factum*, kaip sakoma.

*Post factum lot. - po visko

Na ką, ši dalis nėra super duper ilga, tačiau aš stengiuosi rašyti kokybiškai. Pastaruoju metu daug skaičiau apie įvairiausius chemikalus ir stuff, net akis skauda :D aišku, nemažai ir Riverdeilo serijų peržiūrėjau, my bad. Bet, o Dievuliau mano, aš esu tokia gyvatė, taip iki ausų įsimylėjau vieną veikėją, kad net neužmiegu, galvodama, kaip ten viskas bus toliau :D kaip kokia naivi paauglė. Bet nvm. O kas jūsų rašymo ir gyvenimo fronte naujo?