Drugs // 1D

1 Dalis

Štai ir aš. Vėl bėganti namo. Stengiuosi kuo greičiau pabėgti ir negirdėti tų kvailų patyčių. Tramdau ašaras, kad jos nebėgtų mano skruostais. Nuo šiol esu
stipri, nereguoju į tas patyčias, bet kartais tiesiog nesusilaikau ir bėgu. Bėgu kuo toliau nuo savo klasiokų. Mano geltoni plaukai plaikstosi į įvairias puses. Kai pasiekiu tą lūšną kurią vadinu
namais, stabteliu. Giliai įkvepiu ir pasiruošiu girtų tėvų rėkimui. Vos pradarau duris jaučiu alkoholio kvapą. Tėvas jau rėkia, kad atneščiau dar alaus ir surinkčiau tuščius butelius. Motina knarkia ant sofos. Mažiau riksmų.
- Pssss...Lile. - girdžiu brolio balsą.
- Sam? - apsidairau.
- Aš prie laiptų. - tyliai sušnabžda.
Prieinu prie laiptų kur sėdi Sam.
- Tas pats? - paklausė jis.
Nieko nesakau, tik linkteliu galvą.
- Jie durni, nesupranta kokia tu nuostabi esi. - apkabino mane jis.
- Ačiū. Žinai, šiandien penktadienis. - nusijuokiau.
- So...?
- Einam į slėptuvę. - kumštelėjau jam.
- Sorry, bet aš jau susitaręs. - nuleido jis galvą.
- Bet juk tu man prižadėjai.
- Gal kitą kartą? – su viltimi paklausė.
- Ne, ačiū. Pabūsiu viena. Žinai, tau gerai kai esi ponas populerusis, o aš vagis! – sušukau ir pasiėmusi taše išbėgau iš namų.
Dar girdėjau tėvo rėkimą, kad atnesčiau jam alaus, bet negrįžau. Tikriausiai gausiu mušt už tai, bet pakentėsiu. Išbėgusi iš mūsų gatvės pradėjau eiti normaliai. Netvardžiau ašarų, tegul jos bėga. Ėjau per gatve, nes kitoje pusėje parkas, o už jo miškas kurio man reikėjo. Beeinant vos nepartrenkė mašina. Pro jos langelį iškišo galvą kažkos garbanius.
- Žiūrėk kur eini nevykėle! – surėkė jis.
- Nusiskusk galvą! –surėkiau ir parodžiau vidurinį pirštą.
Mašinoje girdėjosi juokas. Aš tiesiog pradėjau bėgti link parko, tada takeliu į mišką. Apsidairiau ar manęs niekas neseka ir ėjau lėtai mišku. Šiandien viena iš mano geriausių dienų. Mažai tyčiojosi klasiokai, tėvas nemušė, motina miegojo ir užsikabino tik vienas vairuotojas. Nekenčiu to, kad mano brolis yra populiarius. Na bent jau nieko mokykloje man nesako. O visiems kitiems aš nevykėlė, nevala, ubagė, trauma ir vagis... Turėjau kažką pavogti valgyti. Pinigų nėra maistui, o tą vienintelį kartą kai paėmiau tris bandeles mane pagavo. Puse klasės buvo parduotuvėje ir žinoma viską matė. Sužinoje tėvai mane mušė. Turėjau savaitei fanarą ir lūpa buvo praskelta. Sam bandė mane ginti, bet gavo ir pats. Norėčiau gyventi slėptuvėje, ten šilta, yra lovos, gitara, viskas ko tik reikia. Kad ir kaip norėčiau negalėčiau ten gyventi. Man tik 17, jei sužinotų vaikų teisių apsauga mane išvežtų į vaikų namus. Žinoma ir Sam norėtų, bet jam 15. Šiaip mes visiškai nepanašūs. Aš blondinė, jis garbanius ir rudaplaukis, jo akys rudos, mano pilkos, jis mielas, o aš pagal kitus šlykšti emo mergiotė, bet po velnių jokia aš emo! Netrukus pasiekiau didelį medį. Dar sykį apsidairiau ar manęs tikrai niekas neseka ir prie medžio esantį didelį akmenį nustūmiau į šoną. Tai kaip rūsys, pakėliau dangtį ir lipau laiptais žemyn. Virš savęs dangtį uždengiau ir nulipusi stačiais laiptais įjungiau šviesą. Prieš mane buvo didelė erdvė. Neįsivaizduoju kaip Sam visa tai rado, bet tai tikrai nuostabu ir niekas apie tai nežino. Pasiėmiau kampe esančia gitarą ir atsisėdau ant pufiko. Perbraukiau pirštu per stygas. Gitara mano visas gyvenimas, nežinau kas būtų be jos. Na žinoma aš dainuoju. Vienintelės Ed Sheeran dainos man patinka. Jis nuostabus atlikėjas.
- Whit lips, pale faces, breathing in snowflakes, burnt lungs, sour taste, light‘s gone, day‘s end, struggling to pay rent, long nights, strange man. – dainuoju.
Žinau kiekvienos dainos žodžius, žinau kiekvienos dainos melodija, žinau kur sustoti, kur dainuoti. Kiekviena pauzė, kiekvienas žodis, kiekviena daina ir muzika tai lyg džiaugsmas širdžiai. Be muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo.
- Or angels to die. – perbraukiu stygas paskutinį kartą ir padedu gitarą į vietą.