Drugs // 1D

9 Dalis

Žadintuvas. Rytas. Atsikėlimas. Nurzgėjimas. Baimė. Jaudulys. Dušas. Svarstymas. Makiažas. Rūbai. Pusryčiai. Mašina ir aš jau pakeliui į mokyklą. Kai privažiavom tą pastatą kurio nekečiu mašina sustojo.
- Sėkmės mokyloje. – nusišypsojo tėtis.
- Ačiū. Iki ... Tėti. – paskutinį žodį ištariau tyliau, lyg bijodama netinkamos reakcijos.
Tėtis tik nusišypsojo ir pamojavo man. Atsidusau ir supratau, kad tėčio palinkėtos sėkmės man tikrai prireiks. Giliai įkvėpiau ir ėjau link mokyklos durų. Maži vaikai prabėgdavo pro mane, vyresni ar toki kaip aš nekreipdavo dėmesio. Įžengusi pro duris ėjau link kabineto. Pirma pamoka matematika. Prie durų stovėjo vos keli klasiokai, bet ir tai ne patys geriausi. Šlyksčios apkalbinėtojos ir Max su vienu savo draugų.
- Sveika Lile. Pasiilgai manęs? – paklausė ir nusijuokė.
Mečiau ignorą. Jis priėjo prie manęs ir apkabino per liemenį. Prisitraukė mane prie savęs. Norėjosi vemti. Prisilenkė prie manęs.
- Susitiksim po pamokų. – sušnibždėjo man į ausį ir atsitraukęs nužiūrėjo mane.
Nurijau gumulą gerklėje ir kantriai laukiau skambučio.
Per visas pertraukas pratūnojau tuolete. Nuskambėjos skambučiau visi pradėjo dėtis daigtus ir eiti namo. Aš išskuodžiau pirmoji, Max‘as tai pamatęs pradėjo bėgti link manęs. Prasidėjo dalis - išlikimas. Bėgau link parko. Max‘as neatsiliko. Priešingai – bėgo greičiau. Galiasiau pagriebė mano ranką. Nesusivaldžiau ir kritau ant žolės. Jis ant manęs. Jis prispaudė mane.
- Dabar nepabėgsi. – nusišypsojo iškrypėliška šypsena.
Muisčiausi kiek galėjau. Bet tai nedavė naudos.
- Ko tu nori? – drebančiu balsu paklausiau.
Jis mano rankas prispaudė prie žemės su savosiomis. Prisilenkė prie mano ausies.
- Tavęs. – sušnibždėjo.
Širdis pradėjo daužytis kaip pašėlusi. Tikriausiai visa pabalau. Jis su savo rudomis akimis žiūrėjo į manasias.
- Ką – ą? – sudrebėjau.
- Visi žino, kad tu nekalta. Aš tai pakeisiu...
Nežinojau nei kaip reaguoti nei ką daryti. Gal puse sekundės neregavau, nekvėpavau...
- Ne! – suklykiau.
Pradėjau daužytis, trankytis ir muistyti. Jis mane tildė ir spaudė prie žemės labiau. Pradėjau rėkti pagalbos. Max‘as trenkė man antausį ir uždėjo savo delną man ant burnos.
- Jei dar rėksi ir priešinsies prisiekiu nudėsiu tave. – Piktai kalbėjo ir žiūrėjo man į akis. – Dabar aš atsistosiu ir tu niekur nebėgsi. Aišku?
Palinksėjau galva. Jis patraukė savo ranką ir atsistojo. Tą patį padariau ir aš. Jam nespėjus sureaguoti pasileidau bėgti link miesto, kur kuo daugiau žmonių. Bėgau kuo galėdama greičiau. Akyse kaupėsi ašaros. Niekada negalvojau, kad jis gali man taip padaryti. Jis niekšas. Staiga atsitrenkiau į kažką. Pakėliau galvą. Tai buvo vienas iš vaikinų su kuriais buvo Harry prie Nandos. Nespėjau nieko pasakyti ir Max‘as atsidūrė čia. Grubiai paėmė mano ranką ir pradėjo temti priešinga puse.
- Ne! Padėkti! Kas nors! – rėkiau.
Traukiau savo ranką iš jo. Rėkiau. Priešinausi. Ašaros bėgo upeliais. Vaikinas rudais plaukais atplėšė mane nuo Max‘o ir vožė jam gerą smūgį į veidą. Aš pradėjau bėgti nuo abiejų kuo toliau. Pasukau link miškelio. Ten kur slėptuvė. Ten kur saugu.
Pasiekiau akmenį. Apsidairiau ir verkdama stengiausi jį pastumti, bet neišėjo. Mano jėgos išseko. Kritau prie akmens ir apsikabinusi kelius verkiau. Nežinau kiek laiko taip praverkiau, bet pakėlusi akis tolumoje pamačiau vaikono siluetą. Jis artėjo prie manęs. Manau, kad jis net nemato, kad aš čia. Juk aš nematoma. Pakėlęs akis jis sutriko ir greitai nusivalė ašaras. Nemaniau, kad dar egzistuoja verkiantys vaikinai. Mes žiūrėjom vienas kitam į akis. Abu nejudėjom.
- Labas. – išgirdau prikumusį vaikino balsą.
- Labas. – su drebančiu balsu atsakiau.
Vaikinas nedrąsiai priėjo prie manęs ir prisėdo. Iš arčiau matėsi, kad jo akys paraudusios.
- Aš Zayn.
- Lilė.
Abu tiesiog sėdėjom ir mąstėm kas sau. Jis išsitraukė iš kišenės pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį. Jis pradėjo rūkyti. Zayn žudė save. Aš neiškenčiau.
- Gal galėčiau ir aš? – paklausiau.
- Žinoma.
Jis man padavė cigarete ir pridegė. Mėgavausi tuo jausmu. Mėgavausi savo žudymu.
- Taigi kas buvo, kad čia sėdi apsiverkusi?
- Nenoriu kalbėti apie tai. O tau?
- Nenoriu kalbėti apie tai.
Zayn nei iš šio nei iš to pradėjo juoktis. Nusišypsojau ir aš. Po to pradėjau juoktis kartu. Kai nustojom juoktis abu šypsojomės. Tik dabar pamačiau, kad jo akys šokoladinės. Abu žiūrėjom vienas kitam į akis.
- Zayn! Štai kur tu! – kažkas sušuko man už nugaros.
Zayn greitai atsistojo. Aš tai pat. Pasiėmiau nuo žemės savo kuprine ir apsisukusi ėjau namo. Praėjau pro du vaikinus.
- Lile? – paklausė pažystamas balsas.
Atsisukusi pamačiau Harry.
- Man reikia eiti.
Greitai apsisukau ir ėjau namo. Vos pasiekiau parką pradėjau bėgti. Nenorėjau nieko sutikti. Pasiekusi namus įėjau į vidų. Mane pasitiko mama ir Lux.
- Kaip sekėsi? – paklausė linksmai.
- Tragiškai.