Drugs // 1D

5 Dalis

Tyla. Manęs neišgirdo. Greitai mamos megztinį padėjau tokioje pozicijoje kokioje jis buvo. Bet mano smalsumas neleido man eiti. Kažką užčiuopiau kišenėje. Greitai ištraukiau kažkokį lapą ir pradėjau skaityti. Mano stalčius atsivėrė.
- Da fuck?! – surėkiau.
Staigiai atsistojau ir su trenksmais nulėkiau į svetaine kur tėvas gėrė alų ir žiūrėjo televizorių. Šalia jo gulėjo prasiskėtus motina. Pažiūrėjau į juos su pasišlykštėjimu.
- Kas tau darosi?! Nesitrankyk čia, mes žiūrim televizorių! – surėkė motina.
- Atsiprašau miela mamyte, o gal turėčiau sakyti globėja?! Arba tiesiog Anna!! – surėkiau.
- Ką tu čia tauški?! – sustaugė tėvas. Jų veiduose įžvelgiau baime.
- Ką blet tauškiu?! Tik tiek sugebi ištarti? Kaip tu drysti ant manęs rėkti? Juk aš net ne tavo dukra, aš ne tavo kraujo! Dabar negalioja tas pasakymas aš tavo tėvas, rėkiu kada noriu!! – šaukiau, o mano akys drėko.
- Lile nusiramink, mes viską paaiškinsim. – ramiai pasakė Anna.
- Nenoriu nieko girdėt.
Greitai nulėkiau į savo kambarį. Staigiai suradau savo ir Sam kuprines, į jas sumečiau mūsų daiktus ir drabužius. Į šortų kišene susikišau tą popierų. Savo kuprine užsidėjau ant pečių, o Sam nešiau rankoje. Prieš išeinant nuėjau pas Anna ir Max.
-Išeinu. Daugiau manęs ir Sam nematysit. – ištariau ramiai.
Jie kelioms sekundėms pažiūrėjo į mane, o toliau stebėjo savo dėže kuri jiems svarbesnė nei aš. Netikra jų dukra. Never maind... Sam pamačiau netoliese, pašaukiau jį.
- Kas nutiko, kodėl tu su kuprine ir kodėl mano kuprinė pas tave? – uždavė daug klausimų.
- Sam, mes įvaikinti. – pasakiau.
- Ką?! – jis suriko. – Mano maldos išklausytos! – surėkė jis ir laimingas mane apkabino.
- Taip, taip. Formiškai mes ne brolis ir sesė, bet man tu toks išliksi amžinai. – kalbėjau ir žiūrėjau į tą lapą.
- Tu man taip pat. – jis nusišypsojo taip pat.
- Štai tavo tikros šeimos adresas. – parodžiau į lapą.
- Mano tikra pavardė Vega. Weird. – nusijuokė jis.
- Mano Atkin. Lilė Atkin. – nusišypsojau.
- Adresas parašytas?
- Aha.
Pažiūrėjau į Sam. Jis stebėjo mane. Abiejų akyse kaupėsi ašaros. Nusišypsojau ir apkabinau jį. Jis mane suspaudė glėbyje taip pat. Atsitrauke nusišypsojom ir palinkėjom vienas kitam sėkmės. Patraukėm į skirtingas puses. Ėjau į savo tikrus namus. Galvojau kaip gali atrodyti mano tikri tėvai. Ar aš turiu brolių ar sesių? Ar mano tėvai turtingi? Bet svarbiausia, kodėl jie mane atidavė į vaikų namus?!
Po kelių valandų pasiekiau reikiama gatve. Joje stovėjo prabangūs ir dideli namai. Suradusi reikiama namą ėjau prie durų. Sukaupusi drąsą paspaudžiau skambutį. Jis nuaidėjo per namus. Su ranką suspaudžiau tą lapą kuris rodo kas aš esu iš tiesų. Po kelių akimirkų duris atidaro moteris. Šviesiaplaukė, su mergaite ant rankų. Ji buvo panaši į tą moterį.
- Taip? Kuo galiu padėti? – ji maloniai nusišypsojo.