Drugs // 1D

4 Dalis

- Man? – nustebau.
- Taip. Žinau, kad labai patinka Ed Sheeran. – jis šypsojosi.
- Na, greičiau netempk. – nekantravau.
- Aš turiu du bilietus į jo koncertą. – pasakė greitai jis.
- Aaaaaaaaaaaaaa!!!!!! – pradėjau klykt ir šokinėt iš laimės, net apsiverkiau.
- Lileeee!!! – užstaugė tėvas.
Spiegiau į pagalve, nes nėjo garsiai per tėvą. Pakėlusi galvą nuo pagalvės užšokau ant Sam kuris gulėjo ant čiužinio. Suspaudžiau jį labai stipriai.
- Ačiū, ačiū, ačiū... – kartojau tyliai.
- Koncertas rytoj ryte. – nusišypsojo nuostabiausias brolis pasaulyje.
- Kaip aš tave myliu. – apkabinau jį.
- Aš tave taip pat. – apkabino ir jis mane.
- O iš kur gavai tuos bilietus? – paklausiau.
- Aš labai ilgai taupiau. – nusišypsojo. – Na dar iš tėvo pasiėmiau truputį. –nusijuokė jis.
Nusijuokiau ir aš. Visą vakarą ir naktį galvojau ką jam pasakysiu kai eisiu parašo, bandžiau įsivaizduoti kaip jis atrodo. Aš jo niekada nesu mačiusi. Atpažinčiau jį bet kur iš balso, bet iš išvaizdos tai niekada negalėčiau atskirti jo. Begalvodama apie Ed užmigau. Sapnavau jį. Tai juokinga. Galvoti tiek daug apie atlikėją. Gal aš įsimylėjau jį? Na, nebent jo balsą ir dainas.
- Lile, kelkis. Pavėluosim. – purtė mane Sam.
Vos išgirdau žodį pavėluosim atsikėliau turbo greičiu. Nuėjau nusiprausti, susišukuoti ir išsiplauti dantis. Tada nuėjau prie savo spintos. Joje vos keletas drabužių. Pasiėmiau džinsinius šortus ir pilka maike. Užsidėjau conversus. Aš jų niekada neįpirkčiau, bet tai labdara nepasiturinčioms šeimoms. Į kišene įsidėjau telefoną ir tušinuką su lapeliu. Kai su Sam buvom pasiruošia išlipom pro langą ir pasileidom bėgti iš gatvės. Kai buvom kitoje gatvėje sustojom. Visą kelia prakalbėjau apie Ed ir kokia esu laiminga. Kai pasiekėm areną Sam padavė bilietus ir mes įėjom į vidų. Žmonių buvo labai daug. Sam paėmė mano ranką ir pradėjo vesti mane į vietą.
- Mūsų vietos pirmoj eilėj? – nustebau.
- Aha. – nusijuokė Sam.
- Aš tuoj apsiverksiu iš laimės vėl.- nusijuokiau. Netrukus pasigirdo The A Team dainos pirmi akordai. Užsimerkiau. Bijojau pažiūrėti į Ed. O jeigu jis man nepatiks? Jeigu aš nusivilsiu? Visą gyvenimą aš klausiau jo balso, o dabar... Dabar bijau pažvelgti į jį.
- White lips, pale face, brething in snowflakes, burnt lungs, sour taste, light‘s gone, day‘s end, struggling to pay rent, long nights, strange man. And they say she‘s in the Class A Team, stuck in her daydream, been this way since 18, but latly her face seems slowly sinking, waisting crumbling like pastries. – dainavo jo nuostabus balsas.
Vis dar bijojau pažvelgti į jį. Visą dainą klausiau jo, bet neatsimerkiau. Jis padėkojo visiems susirinkusiems. Tai reiškiasi ir man. Tada pasigirdo Drunk dainos akordai. Pasiryžau atsimerkti kai bus priedainis.
- Maybe I‘ll get drunk again, I‘ll be drunk again, I‘ll be drunk again, to feel a little love. – dainavo ryžas vaikinas.
Jis nuostabus. Man patinka jo ryži plaukai, man patinka jo gitara, man patinka jo stilius. Man patinka jis. Aišku kaip atlikėjas. Beveik per visą koncertą dainavau su juo. Kai tai baigėsi, prasidėjo pasirašinėjimas. Greitai nuskuodžiau į eile. Stovėjau kažkur vidurį. Galvojau ką jam sakyti kai prieisiu prie jo. Liko viena mergina ir tada mano eilė. Kai ji nubėgo laiminga priėjau aš. Jis man nusišypsojo.
- Labas. – pasakė jis.
- Sveikas. – nusišypsojau.
Elgiausi ramiai, nors viduje klykiau iš laimės.
- Tu ta mergina kuri buvo užsimerkusi per pirmą dainą? – paklausė jis ir nusijuokė.
- Na taip. – sukikenau.
- Kodėl buvai užsimerkusi?
- Na aš niekada tavęs nemačiau. Tavo balsą galėjau atskirti bet kur. Tavo dainas žinau mintinai, visas jas moku groti su gitara. Tiesiog tavo muzika man vienintelė patinka, ji mane nuramina. Ji... Tobula. Bet tavęs niekada ankščiau nesu mačiusi. – nusišypsojau.
- Wow, pirmą kartą tai girdžiu. – nusijuokė jis.
Nusišypsojau jam ir pasiėmiau lapelį ant kurio pasirašė Ed.
- Ačiū Ed. – nusišypsojau.
- Nėra už ką. Beje koks tavo vardas?
- Aš Lilė.
- Iki Lile.
- Iki.
Apsisukau ir ėjau neatsigręždama. Sam pasitiko mane su šypsena.
- Labas. – pasigirdo balsas už nugaros.
Pamaniau, kad tai ne man, nes žmonės su manimi nesisveikina.
- Kalbėk Lile. – nusišypsojo Sam.
Nieko nesupratusi apsisukau ir pamačiau tą vaikiną kuris jau man atsibodo.
- Labas. – sutrikusi pasakiau.
- Buvai Ed koncerte?
- Aha.
- Patiko?
- Aha.
Stojo tyla. Jis nežinojo ką pasakyti. Aš taip pat.
- Harry! – sušuko mielas blondinas ir atbėgo link mūsų.
- Man metas. Iki. – greitai pasakiau ir apsisukau.
- Palauk! – čiupo jis man už rankos.
Išsigandau. Greitai nukračiau jo ranką ir atsitraukiau nuo jo. Žvelgiau su baime į jį.
- Hey. Aš tau nieko nepadarysiu. Norėjau paklausti ar ... Norėtum su manim susitikti? – nedrąsiai tarė ir nusišypsojo.
Tylėjau. Žmogus mane kviečia susitikti. Pirmą kartą mano gyvenime. Iš tiesų bijojau kur nors su juo eiti. Gal jis koks maniakas ar kažkas panašaus.
- Tai.. Kaip? – su viltimi paklausė jis.
- Neži...
- Ji ateis, tik kur? – pertraukė mane Sam.
- Šiandien 7 prie Nandos. – nusišypsojo ir su tuo mielu blondinu dingo iš mano akiračio.
- Ką tu padarei? – paklausiau Sam.
- Paslaugą. – nusišypsojo jis.
Atsidusau ir ėjau namų pusės link. Brolis ėjo šalia. Galvoje buvo tiek daug minčių. Ed. Koks jis tobulas ir mielas ir .. tobulas.. Vis dėl to, kad ir kokia šis rytas buvo nuostabus, diena pavirs pragaru, nes priekyje matau Max‘ą.
- Sam! – surėkė jis ir jie pasisveikino.
- O ką ši valkata veikia šalia tavęs? – jis nužiūrėjo mane.
- Nieko. – jis gailestingai pažiūrėjo į mane, suprantu jį.
- Hey ubage, mes neatsiskaitėm nuo praeito karto. – jis pažiūrėjo į mane.
- Aš turiu eiti... – tyliai subumbėjau ir pradėjau bėgti.
Jis net nesivijo, žino, kad sutiks mane mokykloj. Kai buvau pakankamai nutolusi nuo jo sustojau. Ėjau tiesiai gatve, žmonės su paniurusiais veidais vis kažkur skubėjo, nors ir šeštadienis. Atsisukau pažiūrėti į Sam. Nebemačiau jų. Atsisukusi į kažką atsimušiau, greitai atsitraukiau. Tai buvo mergina su garbanotais plaukais.
- Atsiprašau. – tyliai sumurmėjau ir apėjau ją.
- Nieko tokio. – išgirdau jos švelnų balsą.
Ėjau toliau. Savo šortų kišenėje jaučią tą popierėlį kuris pradžiugins mane liūdnomis akimirkomis. Tai kvaila. Bet tikra. Pasiekusi savo gatve, kur vien lūšnos, o ne namai pradėjau eiti sparčiau. Nežinia kada gali užpulti koks benamis ir nežinia ką gali padaryti krūmuose. Pamačiusi savo gyvenamajį būstą apėjau jį ir įlipau pro langą. Atsidūriau tėvų kambaryje. Per visą savo gyvenimą esu čia tik 3 kartą. Man ir Sam draudžiama čia lankytis. Tyliai tipenau, kad manęs neišgirstų tėvai. Kadangi esu nevykėlė užkliuvau už motinos megztinio ir išsitiesiau. Atsigulusi užsimerkiau ir laukiau amžino tėvo rėkimo.