Vis dar jos nepamiršau. Nebegalejėjau be jos gyventi nei dienos. Neatsimenu kada paskutinį kartą normaliai miegojau ir negalvojau apie ją... Apie mus...
Mūsų paskutiniai pokalbiai buvo tokie paslaptingi, tokie keisti kurie dabar atrodė tokie aiškus, bet tuo pačiu ir tokie paslaptingi...
Kiekvieną rytą... Dieną.... Vakarą galvojau apie ją ir save. Už ką man taip ir dėl ko turiu taip kentėti.
Stovejau prie jos kapo kuris nesikeitė tik aplinka, kuri buvo nesvarbi, nes su ja mirė dalis manę ir galvojau.
Kad mano ta dalis kuri mirė su ją turėjo tikslą gyventi... Gyventi dėl jos ir dėl to kas sieja mus abu...
