Prisiminimai apie ją dar drasko širdi nors ir praėjo nemažai laiko. Vis dar prisimenu kur pirmą kartą susitikom, mūsų pirmus bučinius ir visus nuotikius ir vaikiškai sukurta mūsų žodyna kuri tik mes supratome..
Tiek daug tarp mūsų buvo skirtumu, bet kažkodėl taip ilgai buvom kartu ir mylėjom vienas kitą nepasant jos pavydo ir kitų minusų. Na aš irgi nebuvau pats geriausias, bet norėjau jai tik geriausia, o dažnai gaudovosi, kad susipigdavom ar abu likdavom be nuotaiku. Daug kas mane supygdidavo, bet nenorėdavau, kad ji tai pastebėtu ir būtų kuo laimingesnė, nes žinau kaip gera kai esi mylimas ir kažkas tavim rupinasi. Tiesiog daviau jai viską nepaisant saves ir kaip man tai pakenkti.
Kuo toliau tuo labiau jaučiau, kad viskas iš vidaus mane drasko... Sunku gyventi vien del kito ir nepaisyti saves ir kai nori visiem tik geriausio nors pačiam reikia pagalbos...
