Grįžimas...

2Dalis

Mes tiesiog skriste skriejom per mišką. Kartais aš bijojau, kad tuoj tėkšimes į kokį medį ir dar stipriau įsikabindavau į jį. Girdėjau, kaip jis tuomet pradėdavo juoktis. Ir aš pati šypsojausi. Sustojom netoli mano namų. Aš nulipau nuo motociklo ir buvau jau beeinanti link namų, kai jis ištarė:

-Tai ką, dabar paliksi mane čia taip? Kaip ir šiandien ryte, mokykloje?

-Na… Aš šiandien daug išgėriau ir nemanau, kad tau patiks plepėti su manimi, kai vos bepavelku liežuvį.-lėtai atsisukau į jį. Jis sedėjo ant savo motociklo toks ,,kietas”, kad aš tiesiog svaigau nuo jo ir to žvilgsnio, kuriuo jis žiūrėdavo į mane.

-Na nemanau, kad tu jau tokia girta, kad net negalėtum suvokti ką šneki.-tarė jis, o aš atsisukau į namą, pasižiūrėti ar dega šviesa lange. Tuomet pamačiau tai, ko nesitikėjau pamatyti. Mano automobilis jau stovėjo prie namų.

-Nesupratau…

-Ko nesupratai?-paklausė jis manęs besišypsodamasis.

-Kaip mano automobilis atsidūrė čia greičiau, nei mes? -pasakiau aš ir jis pažvelgė į mano namą.

-Hmmm…-pamačiau jo veide kažkokį piktį ar tai nerimą. Negalėjau deramai atpažinti jo emocijų.- Turbūt tavo draugai, važiavo trumpesniu keliu.

-Tai kad jokio trumpesnio kelio nėra… Na bent jau Danielius nėra man apie jį pasakojęs…

-Kas tas Danielius?-paklausė jis su kažkokia nepatikimumo gaidele balse.

-Na…-nežinojau kaip tinkamai jį apibūdinti.

-Tavo buvęs vaikinas?-pertraukė mane.

-Taip…-nukreipiau žvilgsnį į žemę. Visada taip darydavau, kai nebeturėdavau ką daugiau pasakyti, arba jausdavausi nepatogiai.

-Aišku… Na aš jau važiuosiu. Iki, Sabrina.- jis užvedė motociklą.

-Iki.-tyliai ištariau. -Pala, pala. Iš kur žinai mano vardą?-sušukau, bet jis jau buvo per toli. Stovėjau vidurį gatvės visiškai pasimetusi. ,, Gal pasakiau jam savo vardą, bet tiesiog to neatsimenu, nes esu girta. Arba gal tai įvyko ryte, mokykloj?” Ilgai dar ten stovėjau ir mąsčiau, bet vistiek jokios naudos iš to nebuvo, todėl nutariau eiti namo.

Priėjau prie mašinos ir pažiūrėjau į padangą. Ji buvo sutvarkyta, todėl bent tiek apsidžiaugiau. Apsisukau ir toliau nuėjau link durų. Atsargiai atrakinau duris, nes nenorėjau žadint tėvų. Užėjau ir iš karto nusiėmiau auštakulnius.

Svetainėje, ant sofos priešais televizorių miegojo Todas. Mano mažasis broliukas. Užėjau pas jį ir apklojau pledu, pabučiavau į kaktą, išjungiau televizorių,  ir tyliai patraukiau laiptais aukštyn.

Atvėriau kambario duris. Numečiau aukštakulnius ant lovos ir nuėjau prie lango, norėjau jį užverti, nes buvo šalta. Atsisukau ir vos nenualpau iš išgasčio:

-TU…-sušnibdžėjau.

-----------------------------------------------------
Atsiprašau mano mieli skaitytojai, kad ši dalis buvo trumpesnė tiesiog labai jau pavargau👌Laukiu jūsų komentarų ir vote!