Grįžimas...

3Dalis

-Kur buvai?-paklausė manęs Danielius. Mačiau, kad jo veidas buvo perkreiptas pykčio. Bet vistiek kalbant, nei vienas veido raumenukas nesujudėjo.

-Tu mane išgasdinai…-pradėjau aš.

-Kur buvai?-jis pertraukė mane ir pakėlė toną.

-Gal nusiramink, ką? Įsibrovei į mano namus ir dar bandai kažko iš manęs išreikalauti? Tu žinai, kad neesi čia laukiamas, tai kokio velnio užeini???-supykau aš.

-Aš…-jis atrodė pasimetęs, lyg išėjęs iš transo būsenos.- Kai grįžau keisti rato, tavęs jau nebebuvo.

-Na sutikau draugą ir jis mane pavežė.

-Draugą? Kas per draugas?-jis kilstelėjo vieną antakį.

-Tiesiog draugas.-trumpai atsakiau.- Na tai ačiū už pagalbą ir viso gero. Savo namuose nebenoriu daugiau tavęs matyti ir atmink prašau tai amžiams.-priėjau prie durų ir atidariau jas.

-Ar tu bent įsivaizduoji, kaip aš nerimavau, kai neradau tavęs ten?-lėtais žingsniais jis pradėjo eiti prie manęs,- Ar bent bandei įsijausti į mano kailį?  Aš norėjau išvartyti visus medžius tam prakeiktam miške!-sulyg tais žodžiais jis trenkė kumščiu į sieną, visai šalia manęs.-Kaip tu nesupranti, aš juk myliu tave…-jis prisiglaudė skruostu prie manojo.

-Išeik…-sušnibždėjau jam į ausį. Mano balse skambėjo baimė, pyktis ir gailėstis. Bijojau jo, bijojau jog jis gali kažką padaryti man. Pykau. Beprotiškai pykau ant jo, dėl viso to skausmo, kurį per jį patyriau. Ir gailėjausi jo… Gailėjausi, nes žinojau, kad visdar kažką jaučiu jam ir matau jo pastangas bandant susigražinti mane, bet žinojau, jog jam tai nepavyks.

Jis pasitraukė nuo manęs ir pažvelgė man į akis. Mačiau kokios liūdnos buvo jo akys. Jos atrodė mirusios. Nieko netaręs jis išėjo…

***
Prabudus ryte, pamačiau, kad jau nebelyja ir saulė nesislepia už debesų. Nusišypsojau žiūrėdama pro langą. Todis spardė kamuolį lauke ir pamatęs mane besišypsančia pro langą pamojavo man. Viskas pranašavo tobulą dieną. Mikliai užsimoviau šortus ir apsirengiau marškinėlius, ir nusileidau į apačią.Mama kaip ir visuomet bandė savo kulinarijos gebėjimus (tiesą sakant ji buvo prasta kulinarė, bet mylėjau ją už jos ryžtą ir pastangas).

-Labas rytas.-džiugiai ištariau ir pakštelėjau jai į skruostą.

-Labuka.-ji pasižiūrėjo į mane tuo ,,gal turi temperatūros” žvilgsniu.

-Mama, man viskas gerai, tiesiog nuotaika beprotiškai gera.-nusišypsojau.-Ką čia skanaus meistrauji?-griebiau vieną iš jos gamintų sausainių.

-Ammm… Sausainiai… Nelabai vykę… Bet tu neskubėk manęs nuvertinti! Vėliau bandysiu pagaminti prancūziškų pyragaičių. Turėtų būti labai skanūs… -ji plovė indus ir staiga atsisuko į mane.- Tai kodėl tau tokia gera nuotaika? Vakar vėlai grįžai… Mačiau, kaip Danielius atvarė tavo mašiną…

-Mama, ne. Tikrai ne. Mes su juo nesusitaikėm ir net neplanuoju to daryti.-tvirtai nutraukiau ją ir padėjau sausainį atgal į lėkštę.

-Bet jis juk geras vaikinas… Stengiasi dėl tavęs… O tu net nepasakai, ką jis tokio iškrėtė…

-Baik. Gerai? Tai mano gyvenimas ir aš sprendžiu ką man mylėti.

-Na gerai gerai…-nutilo ji, o aš žvilgtelėjau pro langą.

-Kas ten per automobilis anapus gatvės? Maniau, kad ten seniai nieks nebegyvena…

-Kalbant apie tai…-pradėjo mama.-Visą rytą ten kažkokie žmonės pakuojasi. Nauji kaimynai… Todėl turiu tau užduotėlę. Tuoj aš ibersiu visokių skanumynų į pintinę, o tu nuneši ir pasisveikinsi su jais.

Pažiūrėjau į ją rūsčiai, bet sutikau eiti, nes vistiek neturėjau ką veikti namie.

Mama greit viską sutvarkė ir aš išėjau pas juos. Gatvėj vis zujo žmonės.

-Laba diena.-vis sveikinausi aš su kiekvienu, bet niekas man neatsakė. Jie buvo lyg užhipnotizuoti ir man jau darėsi neramu. Staiga jie visi greitai sulėkė į furgoną ir išvažiavo. Aš likau be žado. Stovėjau vidury gatvės gal  penkias mintues, bandydama suvirškinti viską kas įvyko. O paskui tiesiog garsiai nusijuokiau. Galiausiai priėjus prie namo durų įkvėpiau didelį oro gurkšnį ir nutaisiau savo mielą, svetingą šypsenėlę. Mano ranka jau buvo prie pat durų ir norėjo belsti, kai staiga jos pačios atsidarė. O ten…

Rašykite komentarus, būsiu labai dėkinga ir ačiū tiems, kas skaitote ;*****