Grįžimas...

4Dalis

Ten stovėjo tas pats vakarykštis vaikinas, kuris pavėžė mane namo.

-Labas.-tarė jis man , šiek tiek šyptelėjęs. Atrodė, kad jis nei kiek nenustebo pamatęs mane.

-Ką tu čia darai?-paklausiau aš, negalėdama patikėti savo akimis.

-Na, regis, nuo šiol būsime kaimynai.-jis nusijuokė.

-Kaip tai? Tai čia tu įsikraustei?

-Kaip matai.

-Na bet kuriuo atveju mano šeima džiaugiasi, kad būsime kaimynai ir siunčia tau ir tavo šeimai truputį vaišių.-nusišypsojau ir padaviau jam pintinę.

-Aš labai dėkingas. Gal norėtum užeiti? Pasižvalgyti po mano tvirtovę?-pasiūlė man.

-Hmmm…-aš nusisukau pažiūrėti į virtuvės langą, lyg abejodama ar eiti, bet greitai atsisukau ir tariau- Gal ir norėčiau.

-Tai užeik.-šyptelėjo jis ir pasitraukė į šoną.

Užėjus į vidų nustebau, kad viskas taip švaru, o juk tuose namuose ilgai niekas negyveno… Vis dėlto kambariai buvo pripildyti saulės šviesos ir švaros bei gaivos kvapo.

-Tu palauk čia, o aš išvirsiu tau arbatos.-tarė jis man, atvedęs mane į svetainę.-Aš greit.

Likau viena. Pradėjau žvalgytis po kambarį. Jis buvo niūrokas, nes visi ten buvę baldai atrodė kaip antikvariniai: sena sofa su dviem krėslais aplink, viduryje stovėjo mažas kavos staliukas, ant sienų kabėjo neaiškūs paveikslai, o kambario kampe, apšviestas iš šonų dviejų langų, stovėjo juodas kaip anglis rojalis. Priėjau prie jo ir atsisėdau. Nedrąsiai paliečiau klavišus, bet tik paliečiau, nespaudžiau. Jau stojausi, kai pamačiau kažką jo viduje. Įkišau ranką ir ištraukiau kažkokią seną, apdulkėjusią knygą. Viršelyje, didelėm raudonom raidėm buvo išspausdinta: VORTEXAI. Staiga išgirdau jį ateinant ir numečiau knygą atgal.

-Štai arbata, pagal tavo specialų užsakymą. Ateik, prisėsk.-tarė, sėsdamasis ant sofos. Aš apėjau rojalį ir atsisėdau priešais jį.

-Ačiū.-paėmiau puodėlį į ranką.-Tai gal pradėkime nuo to, kad tu man prisistatysi, nes tu mano vardą žinai, o aš tavojo ne…

-Ak, taip. Aš Polas, o tu gali neprisistatyti.-nusišypsojo jis man.

-Malonu, Polai. Taigi, iš kur žinai mano vardą?

-Kai nualpai mokykloje, tau iš rankų iškrito telefonas, aš jį pakėliau ir ant nugarėlės pamačiau vardą: Sabrina. Taip ir supratau, kad čia tu.

-O velnias. Ačiū, kad jo nepavogei.-mes abu pradėjom kvatoti.- Tai, Polai, o kur tavo tėvai?

-Iš tikrųjų aš čia gyvensiu vienas. Mano tėvai mirė prieš daugelį metų.-jo balse nuskambėjo liūdėsys ir jis nuleido akis į žemę.

-Užjaučiu… -tariau aš, bandydama išpirkti savo kaltę, jog paklausiau tokio kvailo klausimo. Tiesiog labai norėjau jį pažinti.

-Nieko tokio.-jis ir vėl pakėlė savo akis ir pasižiūrėjo įdėmiai į mane.-Tai kaip reikalai su tuo draugu? Danielius, berods…

-Na niekaip, nes jis visai man nedraugas. Tik vakar išgąsdino truputį…

-Kaip išgąsdino?

-Kai grįžau namo, užtikau jį savo kambaryje.

-Negerai, kad bet kas gali užeiti į tavo namus…-tarė jis žiūrėdamas pro langą tiesiai į mano namą.

-Na aš jam vakar uždraudžiau dar kada rodytis pas mane ir man regis jis mane puikiai suprato.

-Cha..-pradėjo juoktis jis ir sukoncentravęs žvilgsnį į mano akis jis nusišypsojo ir palinko į priekį link manęs.-O tu žinai, kad tavo akys beprotiškai gražios? Jose gali išskaityti viską, kas dedasi tavo galvoje ar širdyje. Neveltui tas Danielius taip tave pamilo.- su žodžiu ,,pamilo” man iš rankų iškrito puodelis. Polas pasižiūrėjo pirma į puodelį, o paskui man į akis. Jis atrodė susirūpinęs.

-Aš labai atsiprašau, aš tuoj pat viską sutvarkysiu…- pašokau aš, pradėjau berti žodžius ir bandyti nuvalyti nuo parketo balą. Jis taip pat prišoko prie manęs ir dabar jau mes kartu valėmę balą.

-Na štai. Regis viskas.-tarė jis ir mūsų rankos prisilietė viena, prie kitos. Aš staigiai pakėliau akis į jį. Mačiau, kaip jis žiūri į mane ir jo rankos apkabina manąsias.
Ilgai mes taip stovėjom ir negalėjom nutraukti akių vienas nuo kito, kai iš niekur nieko pasigirdo beldimas į duris ir mes atsitraukėme vienas nuo kito.

-Palauk čia.-sušnibdžėjo jis, visdar žiūrėdamas man į akis ir galiausiai apsisukęs nuėjo.

Aš laukiau jo jau penkias minutes ir pamaniau, kad man jau metas namo, tad patraukiau link durų ir išėjus į koridorių pamačiau jį, su kažkuo plepantį. Priėjus arčiau, negalėjau patikėti savo akimis.

Aukštakulniai, trumpa suknelė su didele iškirpte ir milžiniškas rankinukas. Šviesūs plaukai, liekna figūra, mažas veidukas, primenantis lėlę barbę ir riesta nosytė. Supratau. Tai buvo …

Komentuokit ir nepamirštam vote!