Grįžimas...

5Dalis

Tai buvo ji. Samanta. Ir tą akimirką man toptelėjo: ,,Štai dėl ko ji taip dūsavo ir šypsojosi! Man reikia kuo greičiau dingti iš čia…” Lėtais žingsniais nuėjau prie jų. Polas atsisuko, o Samanta nuo kojų iki galvos peržvelgė mane piktu žvilgsniu:

-O ką tu čia darai?-nusišypsojo ji man.

-Mama atsiuntė pasisveikint su naujais kaimynais.-lūpų kampučiais šyptelėjau.-Na tai aš jau eisiu. Iki, Polai.-tariau aš jam ir tiesiog nužingsniavau toliau.

-Iki.-sušuko jis man pavymui.

Atėjus namo iš karto nubėgau į virtuvę, stebėti balandėlių. Bet vaizdas mane nustebino. Samanta visą laiką juokėsi, o Polas buvo rimtas. Visiškai rimtas. Šnekėjosi jie gal kokių dešimt minučių. Po to atsisveikino ir pamačiau, kad Samanta eina link mano namų. Greitai nubėgau į svetainę, užšokau ant sofos, pasiėmiau pirmą po ranka pakliuvusį žurnalą ir apsimečiau beskaitančia. Visą tai matęs Todis pradėjo garsiai juoktis. 

-Tššššš.-sušnypščiau aš jam, o jis tik nusišypsojo. Pasigirdo beldimas į duris.

-Užeikit.-sušukau. Atsivėrė durys, ir barbė Sam užėjo. Visa tokia spindinti ir trykštanti laimę bei prabanga…

-Tai, ką iš tikrųjų tu ten darei?-paklausė ji manęs besisėsdama šalia.-Ir kas čia per žurnalas? Apie automobilius? Nagi, mesk šalin.

-Tą ir dariau. Mama mane pasiuntė… Aš net nežinojau, kad ten jis bus…-pradėjau aš lyg teisindamasi.-O iš kur tu jį pažįsti?

-Pameni, kai aš visą rytą svaigau dėl vieno vaikinuko?

-Aha. Na ir?

-Na ir tas vaikinas yra Markas. Jis buvo vakarėlyje iki tau pasirodant, paskui išskubėjo su reikalais, bet paryčiais mes ir vėl susitikom…Lakstėm po mišką su jo motociklu, paskui sustojom prie upės, gėrėm šampaną ir galiausiai jis man atnešė puokštę gėlių. Buvo taip romantiška. Och, mergyt, regis aš rimtai įsimylėjau…-ji pradėjo kikenti.

-Gražu gražu. Bet kaip tai susiję su Polu?

-Supranti, Polas ir Markas - geriausi draugai. Man taip Markas sakė… Aš visą dieną apie jį galvoju ir labai noriu jį pamatyti, bet neturiu jokių jo kontaktų, todėl atėjau pas Polą jų prašyti. Tik bėda tame, kad Polas ginasi, jog su Marku jis nebendrauja ir jo kontaktų man tikrai negali duoti, nes neturi. O prieš išeinant jis iš viso man pasakė geriau nesimatyti su juo, nes jis blogas, labai blogas.-vos ne šnabždėdama pabaigė ji.

-Įdomiai…-sunerimau aš.-Gal tau dėrėtų jo pasiklausyt… Jis neatrodo panašus į melagį.

-Oi ne. Aš pažinau Marką ir jis atrodė nepakartojamai mielas. Jis net musės negalėtų nuskriausti.-nusijuokė ji.-Tai iš kur tu pažįsti Polą?-paklausė susidomėjusi.

-Jis vakar mane atvežė iš vakarėlio pas Okeanfildą.

-Kaip tai? Juk Danielius tave vežė.-nustebusi pasakė.

-Taip. Iš pradžių.Tiesiog, kai važiavom, mum nuleido padangą ir Danielius nusprendė grįžt atgal pas jus ir pasikviest pagalbos. Kol jo nebuvo, pro šalį važiavo Polas ir jis pats pasisiūlė mane nuvežti.

-Ką?-išsižiojo ji.

-Na aš tau sakau, mum nuleido …-bandžiau jai pakartoti.

-Aš supratau.-pertraukė ji.- Bet to tiesiog negalėjo būti.

-Kaip tai?-aš visiškai pasimečiau.

-Kai tu atsijungei, Danielius nunešė tave į namą. Aš parodžiau jam, kur tave paguldyti. Tu apie tris valandas miegojai, o jis šalia budėjo. Aš ateidavau kas pusvalandį patikrint ar viskas gerai ir mačiau kaip jis tau glostė plaukus, veidą. Per paskutinį mano tokį ,,patikrinimą” apačioje kilo didelės muštynės ir aš liepiau jam tave vežti namo. Kai tik jūs išvažiavot balius baigėsi ir visi išsiskirstė. Name likom tik Benas, aš Mėrė ir Okeanfildas. Ir patikėk, Danieliaus ten nei kvapo nebuvo. Jis net nepaskambino.

-Ką?-širdis pradėjo daužytis kaip išprotėjusi.-Bet kaip… Kaip tai galėjo nutikti???

-Aš net neįsivaizduoju. Pakeliui jis tikrai nieko negalėjo sutikti, nes chebra patraukė link krioklių, o tu pati žinai, kad tai visai kitoj pusėj…

-Tu turbūt nepatikėsi…

-Kuo?-išplėtė ji akis.

-Jis grįžo anksčiau nei mes su Polu…

Tiesiog tikiuosi patiko;)