Arkadija; 🎮

9

SKIAUTĖ | DEVINTASIS PRISIMINIMAS

ramios bangelės skalavo krantą,

aš žvelgiau į tolį ir mąsčiau, ką

galėjau padaryti blogai, kodėl 

viskas pasisuko tokiu kampu.

ak, mano arkadija,

šiandien man aštuoniolika,

aš suaugau, tačiau tavęs 

vis dar neišmečiau iš galvos.

ir dabar, kai matau, jog prieini

prie manęs ir tyliai atsisėdi, aš

tyliu, nes taip yra geriausia, juk,

tu minėjai, jog nenori manęs matyti.

ak, mano arkadija,

kaip gera sėdėti šalia tavęs

 ir žinoti, kad dabar akimirka, 

 kurios negali sugadinti niekas.

staiga tu pasijudini ir aš išsigąstu,

jog vėl pradedu prarasti tave, bet

tu tiesiog žiūri į mane ir nenuleidi 

akių, prašau nesielk taip, aš negaliu

pažvelgti į tavąsias mėlynas akis.

ak, mano arkadija,

kaip pasidarė apmaudu, kai

tu atsidusai ir nusisukai, praradusi

viltį susigrąžinti praeitį, kuri buvo 

lyg saulutės ir mėnuliai.

popieriaus skiautė, štai ką man įbrukai,

paskutinį kartą po tokio tavo poelgio

praradau tave visiems laikams iki šiol,

bet pirmoji skiautė taip ir pasiliko...

neišlankstyta. neperskaityta. nereikalinga.