Arkadija; 🎮

10

JAI REIKĖJO PAGALBOS | DEŠIMTASIS PRISIMINIMAS

tavęs šalia jau nebėra,

dega žvakutės ant mano

torto, aš vienas, sėdžiu ir 

kirmiju savo kambaryje,

kas suvalgys šį gigantišką tortą?

ak, mano arkadija,

žinai, aš prisiminiau, jog

šiuos marškinius dėvėjau, kai

įteikei tą raštelį, tą pirmąjį,

neperskaitytą ir nereikalingą.

matau, kai vaškas bėga ant balto

torto, o liepsnelė vis gęsta, taip pat,

kaip ir mūsų draugystė, nors, ji 

jau seniai užgeso, gaila.

ak, mano arkadija,

aš perskaitysiu raštelį, juk

nebus blogiau negu dabar.

„elijau, kodėl nepadedi man?

kodėl negelbsti, kaip seniau,

kodėl prarandu tave?

šie žmonės aplink mane

išsunkia viską kas aplinkui, bet

aš noriu, kad tu kovotum už mane,

kovotum taip, kaip kovojai, dėl tų 

mažų mašinyčių, kuriomis žaidėme

smėlio dėžėje... pasiilgau tavęs, elijau, labai."

mano kūnas palengvėja,

tarytum atsiplėščiau nuo jo

ir pakilčiau viršun, koks kvailys

aš vis dėl to esu, juk aš nepadėjau

jai, štai kodėl ji nenorėjo manęs matyti.

ak, mano arkadija,

prašau atleisk man, 

nors atsiprašinėjau jau

tūkstančius kartų, bet šį 

kartą jau žinau priežastį.

„brangus elijau,

tau jau aštuoniolika, o aš

vis dar ta jaunesnė mergaitė,

kvaila, neapgalvojanti žodžių,

daranti klaidas ir po to besigailinti,

tačiau, turiu tau kai ką pasakyti:

visą laiką tave mylėjau,

o pagalbos prašymas buvo tik

dėmesio troškimas, norėjau

tavo dėmesio tačiau tu nesuteikei man to.

mylėjau tave elijau, mylėjau, 

o dabar manęs nebėra."