Arkadija; 🎮

5

POPIERĖLIS | PENKTASIS PRISIMINIMAS

tada tau buvo jau penkiolika,

skubėdamas, niūrią ir lietingą

rudenio dieną, žingsniavau į

jaunųjų rašytojų kursus; nė iš šio,

nė iš to, man akyse šmėstelėjo 

tavo siluetas, tai tikrai buvai tu.

ak, mano arkadija,

kaip aš nudžiugau, vos

pamatęs tave.

rankose sukai popierėlį ir

nuolatos daireisi, lyg slapstydamasi,

aš supratau nuo ko nori pasislėpti,

tačiau nepykau, kad gėdijasi bendrauti

su tokiu kaip aš, priėmiau popierėlį ir

tu vėl išnykai.

ak, mano arkadija,

aš tikrai nepykau, bet man

labai skaudėjo, skaudėjo taip,

kad laužė kaulus ir norėjau šaukti,

pasiilgau tavęs.