Pažiūrėjau į merginos kūną, o tada į Šarlotę. Nejau mano planas ją užmušti ankščiau laiko nėra geras? Maniau, kad man paviks visko išvengti.
-Tikėjausi, kad nesužinosi taip greitai, kad tai ji, bet matau, kad per tiek metų tapai gudresnis. Visgi, nesupratai, kad raganų taip lengvai neapmausi. Tu ją nužudysi- aš prikelsiu. Nežaisk su manimi, Niall,-šyptelėjo.
Atsidusau, kai ji dingo palikdamas mane su ta mergiote viena. Pakėliau ją nuo žemės ir persimečiau per petį. Jei negaliu jos užmušti, negaliu net pabėgti, tai turiu sugalvoti kitą planą.
Parsinešiau ją namo ir numečiau ant lovos. Turiu sutvarkyti jos žaizdą, kol nenukraujavo. Nuėjęs į vonią pasiėmiau vaistinėlė ir grįžau pas ją. Pasiėmiau peili ir pradūręs savo piršta pridėjau jos žaizdos. Mano juodas kraujas skverbėsi į jos odą ir po lėto gydė ją. Patraukiau savo pirštą ir užklijavau ant jos kaklo pleistrą. Tai užgis per kelias dienas.
-Kas per? Ką ji čia veikia, Niall?-išgirdau Deivido balsą.
-Negalėjau jos užmušti,-sumurmėjau.
-Tau stogas pačiuožė? Tu taip greitai pradėjai jausti jai kažką?-klausinėjo.
Susiraukiau, atsidusdamas.
-Aš nieko jai nejaučiu, tiesiog prakeikta Šarlotė mane rado ir pasakė, kad tas planas beviltiškas,-suurzgiau.
Nejaučiu aš jai nieko, na neskaitant meno pykčio. Ji erzinanti ir tikra rakštis.
-Tai ką dabar darysi?-paklausė.
-Nežinau. Negaliu bėgti, nes Šarlotė mane vis grąžins čia. Turėsiu sugalvoti kažką, kas privers ją persigalvoti.
Šarlotė sakė, kad ji yra sugalvojusi man kažką kitko. Galbūt šis kartas bus kitoks, bet negaliu praskysti. Nenoriu tu prakeiktų jausmų. Esu pakankamai nudegęs.
-Ji jau budinasi,-perspėjo.
Pažiūrėjau į merginą, kurios akių vokai judėjo. Liepiau Deividui išeiti, o pats sukritau ant fotelio priešais ją. Tikiuosi ji nesunervins mane, nes aš vis dar noriu pribaigti ją. Jos kraujas dieviško skonio.
-Mhm...-sudejavo sunkiai pramerkdama akis.
Jai turėtu būti silpna, nes neteko daug kraujo. Ji pažiūrėjo į mane ir išsigandus bandė atsitraukti, bet jos rankos buvo per silpnos.
-Kas tu toks?-išsigandus paklausė.
Jos balsas buvo silpnas ir vos girdėjosi. Nėra ji tokia jau drąsi, kokia įsivaizdino. Kvaila mergiotė. Taip ji graži, bet jos drąsumas kvailas.
-O kaip tu manai brangute?-pašaipiai paklausiau.
Jos akys išsipūtė, o kvėpavimas pagreitėjo. Kažkas išsigando labiau nei pirmiau. Man tai patinka.
-Tu nesveikas. Noriu išeiti.
-Bijai pripažinti sau tiesą?-atsistojau nuo fotelio ir priėjau prie lovos.-Aš baisiausias tavo košmaras.
NAUJA DALIS! Tikiuosi patiko! Atsiprašau, kad trumpa dalis!
VOTE AND COMMENT!
