Merginos turiu klausimą. Ar jums geriau trumpos ir dažnai keliamos? Ar ilgo ir retai? Prašau atsakyti į tai, nes man reikia žinoti ko jūs norite, nes rašau ne tik dėl savęs, o dėl jūsų ir man labai svarbi nuomonė ;)
Mergina išsigandus žiūrėjo į mane, o jos akyse spindėjo ašaros. Turiu sugalvoti planą, kaip atsikratyti to prakeiksmo, nes šita mergiotė mane sunaikins. Kas per idiotas sugalvojo jausmus vampyrams? Mes mirštame ir tampame žmonių prakeiksmų. Neturėtu jausti jausmus jiems.
-Aš išprotėjau, taip?-tyliai paklausė.
Pažiūrėjau vėl į merginą, kuri kramtė savo lupą.
-Tu nuo pat pirmo karto mūsų pažintyje buvai pričiuožus. Bet jei kalbi dėl šitų įvykių, tai ne. Viskas kas dabar vyksta yra realu,-sumurmėjau.
-Bet tokie dalykai būna tik knygose ir filmuose.
-Žmonių naivumas,-pavarčiau akis.-Įsikalk į savo naivią galvelę, kad aplink jumis yra pilna tokių kaip aš. Kaip manai kur dingsta žmonės? Arba kodėl juos randa su nuleistu kraujų?
Ji išpustomis akimis žiūrėjo į mane ir savinosi kiekvieną mano pasakyta žodį.
-Tu vampyras,-išsigandus tarė.
-Taip brangute ir tu mano masalu esi jau senai.
-Kodėl? Aš nieko nepadariau,-papurtė galvą.
-Tarkim, kad tu trukdai man,-mirktelėjau jai ir išėjau iš kambario palikdamas ją kambaryje vieną.
Nuėjau į svetainę, kur sėdėjo Deividas. Sukritau šalia jo ir paėmiau stiklinę viskio.
-Jau paskelbta jos paieška. Pasirodo jos tėvas policininkas,-sumurmėjo.
-Sėkmės jam ieškant jos. Dabar mes turėsime augintinį, kol surasiu būdą, kaip nutraukti prakeiksmą.
-Augintinę? Taip vadini mergina, kuria galimai įsimylėsi?-nusijuokė.
-Neįsimylėsiu jos,-neužtikrintai tariau.
Bijau, kad nespėsiu surasti būdo kaip viską panaikinti ir ta užsispyrusi vištą supis man gyvenimą. Ji graži ir tikrai per gera mano žaidimams, bet kadangi ji yra mano prakeiksmas, tai aš ji priklauso man.
-Girdi?-paklausė Deividas.
Susiraukiau išgirsdamas, kažką ant stogo. Ta nevisprotė bėgą?
-Aš ją nudėsiu,-suurzgiau ir pakilęs išėjau į lauką.
Paėjau kiek toliau ir pakėliau akis pamatydama ją ant stogo.
-Kur susiruošei?-paklausiau priversdamas ją krūptelti.-Grįžti į kambarį.
-Aš noriu eiti, turiu leisti man eiti,-susiraukė.
-Kažką vėl užplūdo drąsos jausmas,-nusijuokiau.
-Aš eisiu namo!-surėkė ir bandydama paeiti, paslydo.
Greitai pagavau ją, kol nenusisuko sprando. Pastačiau ją prie savęs ir sukryžiavau rankas. Tikrai norėčiau dabar perkąsti jos kaklą.
-Klausyk mergiotė, nenervink manęs. Čia tau nežaidimas, gerai?-suurzgiau.
Ji susiraukusi žiūrėjo į mane ir kas keisčiausia jos širdis plakė normalių tempų. Kodėl jis manęs nebijo? Ta mažė turi manęs bijoti.
-Kam aš tau?-susiraukė.
-Į vidų!-surėkiau priversdamas ją krūptelti.
Ji atsitraukė keliais žingsniais nuo manęs ir išsigandus žiūrėjo į mano veidą.
-Tavo akis...-sumikčiojo.
Pažiūrėjau į langą kur atsispindėjo mano atvaizdas. Grįžo mano agresiją ir abejoju ar ilgai suvaldysiu ją. Jei ji mane ir toliau erzins aš ją suvalgysiu.
