Su cukrumi?

2. Menininkė

Kiurksojau paplūdimyje ir žaidžiau su smėlio smiltelėmis. Jos ritosi mano delnu, kaikurios pasilikdavo vietoje. Pakėlus ranką, jos byrėdavo iki dilbio, tada išraitydavo takelį iki peties ir palysdavo už mano melsvos, lengvos ir palaidos suknelės rankovės.

Manau, jog žiūrint iš šalies - atrodžiau keistokai. Taip, tikrai keistai. Na, bet neveltui esu menininkė. Jau nuo pat mažų dienų mokėdavau nupiešti kažką tokio, kas priversdavo žmones aikčioti ar užsidengti burną delnu ir išgirti mane. Piešimas yra mano hobis. Tėvai ir artimieji sako, jog galėčiau už tai užsidirbti pragyvenimui, o šis hobis galėtų virsti tikru bei rimtu darbu.

Aš taip nemanau, nes nupiešti kažką gražaus, ar kaip kiti sako, 'tobulo', reikia gilios minties ir susikaupimo. Vien tam, jog nupieštum puodelį, kuriame garuoja kava, reikia daug galvoti.

Manau, jog piešiant ar apžiūrint paveikslą reikia pastebėti labai smulkius dalykus. Reikėtų pagalvoti net apie tai, ar tame puodelyje bus berta cukraus arba įdėta medaus.

- Gal matėte, jog kažkur bėgiojo  rudaplaukis berniukas su mėlynu kombinezonu? - tarė kątik prilėkusi prie manęs uždususi ponia.

- Atleiskite, nemačiau,- susirūpinau ir atsistojau nuo smėlio.

- O, Dieve. Laris, mano sūnus, kažkur nubėgo ir dabar aš jo neberandu. Gal padėtumėte man jį surasti?- su vilties gaidele paklausė ji.

Kiek laiko nužiūrinėjau jos kaštoninius plaukus, skubiai permečiau akimis per jos aprangą ir sustojau prie moters akių. Jose atsispindėjo nerimas ir nedidukė panika.

- Žinoma, jog padėčiau,- šyptelėjau ir dar pridūriau.- Gal galėtumėte truputėlį daugiau nupasakoti jo išvaizdą?

- O! Taip, taip,- atsiduso.- Laris yra labai mažiukas, jeigu žiūretume į jo amžių. Jis turi rudas akytes, apvalų veiduką ir daug tirštų strazdanų ant nosytės. Jo plaukai visada būna susivėlę, nors ir kiek prašau, jog jis juos susišukuotų. Man atrodo, jog jis šiandien ovėsi geltonus sportbačius su robotukais. Manau, jog tai viskas.

- Na, pabandysiu. O! Koks jūsų vardas?

- Liucija Kromer. O tavo? - maloniai pakėlė lūpų kampučius ji.

- Emilija. Emilija Frost.

- Gražus vardas. O dabar, siūlau taip: išsiskirstysime. Tu gali eiti apžiūrėti netoli miesto, o aš čia apieškosiu visus kampus. Ir klausyk, jeigu tu jo nerasi - eik namo, mergyt. Na, bet jeigu rasi - ateik čia, aš būsiu netoliese.

- Aa...Taip, gerai. Man tinka,- prikandau lūpą.- Iki pasimatymo,- tarstelėjau ir apsisukau.

***

Vaikštinėjau parkelyje ir dairiausi, ieškodama to rudaplaukio berniuko. Buvau ištroškusi, o mano kojos reikalavo poilsio.

Mano akys užkliuvo už kavinukės, pavadinimu 'La BelCaffe'. Na, juk nieko baisaus nenutiks, jeigu stabtelsiu kavos puodeliui.

Skubiais žingsneliais nucimpinau pris kavinukės ir pradariau duris. Suskambo varpelis. Daug akių įsmigo į mane ir be jokio gėdos jausmo - nužiūrinėjo. Įkvėpiau tiršto oro ir bandžiau kuo greičiau surasti laisvą stalelį, mat visa kavinė buvo prikimšta žmonių.

Pagaliau radusi laisvą stalelį, nužingsniavau prie jo ir klestelėjau ant kedės. Stalelis buvo apvalus, o jo viduryje buvo patiesta tvarkinga servetėlė.

Prie manęs pradėjo artėti vyrukas.

- Sveiki. Ar ka..

- Juodos kavos,- pertraukiau jį, neleisdama jam pabaigti savo nuobodžios kalbelės.

Jis suraukė savo klastingą fizionomiją, kažką brūkštelėjo tušinuku juodoje knygutėje ir nukulniavo atgal.

Atsidusau.

- Labas, galiu prisėsti?