Su cukrumi?

8. Pabaiga

Luisas kreivai vyptelėjo ir nusisuko į lango pusę. Juodi plaukai lengvai krito ant skruostų. Jis sriūbtelėjo kavos ir krankštelėjo.

- Na? Ko taip žiūri į mane?- sukikeno jis. Jo šypsena buvo lyg gaivaus vandens stiklinė dykumoje. Atrodo, viskas pasitaisė. Viskas gerai.

- Gal eikim į lauką? Puodelius palikime čia,- pakėliau antakį. Dangus pragiedrėjo, bet žemė buvo šlapia.

- Žinoma,- pakilome nuo kėdžių ir nutipenome prie išėjimo. Luisas, norėdamas būti mandagus,- atidarė man duris. Tyliai padėkojau ir nucimpinau prie perėjos.

Luisas pažvelgė į mane ir nieko nesakė. Aš, kaip nekaltas, linksmas it mėnulis vaikelis pasileidau per perėją bėgti. Sustojau kitoje kelio pusėje ir atsidusau. Manau, kad jau pasveikau. Kaip įdomu.

Luisas papurtė galvą ir garsiai nusijuokė. Jis pasileido bėgti link manęs.

- Luisai, ne!- dar spėjau išgirsti grėsmingą mašinos burzgimą ir dūžį. Klykdama mačiau, kaip Luisas skrieja kelis metrus toliau ir nukrenta ant žemės. Viskas, ką galėjau padaryti, buvo besalygiškas klykimas ir ašarų liejimas.

***

Sėdėjau blausiai apšviestame ligoninės koridoriuje ir laukiau žinių iš daktaro. Iš akių neišmečiau to vaizdo, kai Luisą partrenkė.

Atrodo, patyriau tą patį, ką ir jis. Viską labai skaudėjo. Galvojau baisias ir žiaurias mintis, bet stengiausi jas išmesti iš galvos. Noriu draskyti, apšaukti kažką. Tas skausmas, vidinis skausmas nesiliaus.

Žiaurias mintis nutraukė daktaras, stovintis prieš mane.

- Eikit pas jį,- daktaras lengvai, bet tuo pačiu ir beprotiškai apgailestaujančiai linktelėjo man ir nuėjo.

Vikriai pakilau nuo kėdės ir nužingsniavau prie durų. Tai kažko pabaiga. Žinau tai.

Pravėriau duris. Luisas buvo pramerkęs akis. Beviltiškas ir nubrozdintas veidas šypsojosi. Jo galva buvo subintuota, o ant vienos rankos gipsas. Jis atrodė labai prastai ir tai leido mano ašaroms kristi daug lengviau.

- Emi...Emilija?- jo girgždantis, atrodo, sužeistas balsas nuskambėjo it virptelėjimas.

- Mm?- priėjau artėliau jo. Jis lėtai sumirkčiojo ir užmerkė akis.

- Ar norėtum puodelio kavos?

- Žinoma, Luisai, žinoma.

- Su cukrumi?

- O kaipgi kitaip?

Aparatas pradėjo pypsėti. Luisas nebekrutėjo.

- Ne, Luisai... Na, pasakyk, kaipgi kitaip?

PABAIGA