Tai Nebuvo Sapnas

.Trečias skyrius.

   Šeštadienio rytas. Spiginanti saulė švietė man tiesiai į akis. Sunkiai pramerkiau jas traiškanotas ir spėkit ką! Dabar visai ne rytas , ir į akis man ne saulė šviečia! Abigailė pasiėmusi mano telefoną ir įsijungusi flashlight'ą švitino tiesiai į akis.
    - Ką tu čia darai! Štiš nuo mano lovos!
    Abe staigiai nubėgo krizendama ir plekštelėjo Kevio ranką džiaugdamiesi ,jog planas pavyko. Pažiūrėjau kiek valandų. Dabar 3.40 nakties. Dar spėsiu numigt iki ryto.
    Tai buvo bloga mintis. Jau valandą raitausi lovoj, neina užmigt. Į galvą atėjo keista mintis. O kas jei atitrūkčiau nuo šios šeimos? Tiesiog pabėgčiau, neilgam. Arba ilgam... Nežinau. Kuo toliau galvojau apie šitą idėją tuo labiau norėjau ją įvykdyti. Jei nepradėsiu dabar, visai užmiršiu visa tai... Nedelsiant turiu pradėt planuoti... Visų pirma, reikia sugalvoti kur vyksiu. Galbūt į Londoną? Nuo mano miesto Noltono iki Londono yra apie keturių valandų kelias. Gan didelis atstumas  pailsėti nuo šeimos. Puiku, ryt ryte ištrūksiu iš namų, dviračiu nusigausiu iki metro stotelės, nusipirksiu bilietus ir... Hm lyg ir viskas. Štai visas mano planas! Bereikia tyliai susikrauti daiktus, ir viskas baigta! Šaunu! Belieka sulaukti ryto.
      Pabudau nuo žadintuvo vibravimo. Nedelsiant išjungiau jį, kad nepabustų kiti namiškiai ir nutipenau prie drabužių spintos. Pagriebiau lagaminą ir grūdau tiek, kiek tilpo. Tiesą sakant net nemačiau ką dedu, svarbu , kad būtų ką apsirengt. Jaučiu, kad kažką pamiršau... Ak taip, laptopas! Aaaaa, kur jis!? Apžvelgiau visą kambarį. Mano akys sustojo ties Abigailės lova. Ne, ne, ne,ne... Ji miegojo apsikabinusi MANO laptopą. Na ką, sekmės man, melsiuosi, kad ji nepabustų.
      Prislinkau prie jos, atsargiai nuėmiau mažus mergaitės pirštukus, ir švelniai truktelėjau kompiuterį link savęs. Taip! Misija pavyko! Arba ne. Abė pramerkė akis, ir pažvelgė į mane. Ačiū dievui, ji buvo per daug apsimiegojusi ir neturėjo jėgu man nieko sakyti, sudribo savo minkštoj lovoj ir toliau miegojo.