Tai Nebuvo Sapnas

.Septintas skyrius.

   Važiavome jau daugiau nei tris valandas, netrukus būsime Londone. Bet aš nenoriu dingti iš čia, noriu važiuoti amžinybę, žinodama jog aš saugi, Ferio glėby. Net nežinau, kodėl viskas vyksta taip greitai, kodėl mes susikibę už rankų, kodėl aš skęstu jo glėby, nežinau... bet ir nenoriu žinoti man gerai ir taip.
     -Ar tai pabaiga?- paklausiau.
     -Pabaiga ko?
     -Hmm, mūsų?
     -Ką tu nori tuom pasakyti?
     -Tu, keliausi namo, pas turtingą pusseserę į gražų būstą, aš visai be pinigų, ieškosiu šiltesnės laiptinės apsistoti... Matai, mūsų keliai išsiskiria.
     -Manai, kad paleisiu tave vieną Anglijos sostinėje, kur pilna ištvirkėliu? Aš nenoriu prarasti savo keistuolės Everly.
     -"SAVO keistuolės Everly"? Aš neturiu nieko, nei pinigų, nei vertingu daiktų.
     -Man nieko nereikia, man reikia tavęs.
     -Nemanai... Kad tai vaikiška? Mes pažįstami vos tris valandas.
     -Žinoma, tai vaikiška, bet... Mes sakėme, kad būsime vaikais...kartu.
     Nesuprantu kas vyksta. Kasdien mokyklos kolidoriuose matydavau keturiolikmečius einančius susikibus rankytėmis, man imdavo juokas iš jų... Kokia meilė gali rūpėti devintoje klasėje? Klausdavau savęs, bet dabar vėl klausiu : kokia meilė gali būti vaikinui kurį pažįsti keleta valandų? Manau, tokia didelė, apie kurią niekad negalėjau pagalvoti...
     -Velnias,man atrodo aš įklimpau...-prabilo jis vėl.
     -Ir kur gi tu galėjai įklimpti?
     -Galbūt...meilėje. Bet bėda ta, jog nenoriu išklimpti...
     -Su mielu noru,aš tave paskandinsiu joje...- nusišypsojau ir pažvelgiau jam į akis.
     Dar nežinojau kas yra tikra meilė. Na tiesa, maniau jog žinau. Galvojau, kad tai bučiniai ir nieko daugiau. Aš klydau, tai visiškos tuštybės, meilė visai ne tai.