Tai Nebuvo Sapnas

.Ketvirtas skyrius.

     Po valandos jau buvau pasiruošusi išeit. "Na ką, metas mano didžiąjam nuotykiui" - pagalvojau mintyse. Patraukiau link durų. Apsiaviau savo apiplyšusius sportbačius. Jau norėjau rakinti duris, bet žinoma mano senos supuvosios grindys sugirgždėjo ir tamsoje kažkas sužibo. Sekundėlei mane ištiko šokas, tačiau tuoj pat susivokiau, jog  tai senosios Džebės šuo.
    Džebė - tai vienintėlis šios šeimos normalus asmuo, dėja ji su mumis nebegyvena, ji jau tūno senelių namuose.
Todėl Aliaska gyvena su mumis. Ach, Aliaska tai tas šuva. Nuo to laiko kai ponia Džebė iškeliavo ji jaučiasi vieniša, urzgia ant mūsų, na tiesiog mūsų nekenčia.
        Turiu nešdintis, arba mirsiu sukandžiota šešiolikos metų senumo šunėko. Griebiau savo sportinį krepši ir bėgau į antrą aukštą. Ach, tas milžiniškas krepšys pasimaišė man po kojomis, ir aš  pargriuvau! Pabiro visi daiktai iš jo, paknopstomis susirinka juos, susikroviau atgal, ir toliau pasileidau bėgti laiptais. Tikiuosi nepalikau ant žemės nieko.
        Turiu pasprukti pro kažkur... BET PRO KUR? Į akis man krito langas. Ne, Everly , kaip tu pro jį žadi nusigauti ant žemės? 
Kaip nors, svarbu dingti iš čia...
       Nežinia kaip, bet po akimirkos, aš jau stovėjau ant dirbtinės vidinio kiemelio žolės. Nuėjau link vasarnamio, kuriame laikome dviračius. Pabandžiau atidaryti duris, bet jos neatsivėrė. Nesuprantu, jos visada būna atrakintos! Nebėra laiko ieškoti raktų, ką daryti! Nieko jau ir nesugalvosiu...Teks eiti pėsčiomis.
      Nuėjau dar tik vieną ketvirtąją kelio, o jau pavargau. Ne ne, reikia ieškoti kitos išeities, kol nueisiu, tai jau ir kojos bus sulindusios į žemę.
     -Pasitrauk, ar nematai, kad čia dviračio takas! - sudraudė mane balsas, buvęs užnugary.
     -Uoj, atsiprašau... Na matai, aš pati kaip dviratis.
     -Tai pasitrauksi?
     -Uoj, apsimiegojusi aš.
     Kalbėjau, bet tiesą sakant net nemačiau su kuom, nes važiavo iš galo. Iš balso galiu spręsti, kad tai vaikinas. Štai, jis aplenkė mane. Gražus. Na veido nemačiau, bet gan sportiškas, gražūs plaukai Ach, mes - paauglės merginos tokios naivios!
     Nemeluosiu, buvo laikai, kai aš tiesiog ieškojau simpatijos. Taip, teisingai - IEŠKOJAU. Kai dar mano geriausia draugė Tesa nebuvo išsikrausčiusi iš Noltono, ieškojome nuotykiu. Pamanėm, jog turėti simpatija, puikus patyrimas (skamba keistai, bet jap, mums tai buvo nuotykis). Pamatydavome mieste gražų vaikinuką, tai iškart sakydavom - "That's my boy" , tai buvo mūsų auksinė frazė. Ir žinot ką? Išties būdavo smagu... Sužinodavom jo klasę, lakstydavome kolidoriais vien tam jog sutikti savo "bernelį". O, kai jis nusišypsodavo, ar bent žvilgtelėdavo...PASAKA! Išsiaiškindavome jo "Facebook", ten regzdavosi šioks toks pokalbis...Na žodžiu buvo išties smagu.
    Ach, ką aš čia paistau... Dabar man galvoje turi suktis viena - kaip nusigauti iki stotelės. Man šovė durna, mintis, bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano!
   -Eei tu , su raudonu megztiniu, sustok! - suklykiau.
    Jis nė neatsisukęs sustojo, ir nė nekrustelėjo, kol aš priėjau.
   -Taip, klausau jūsų,- lyg sarkastiškai, lyg ir ne man priėjus tarė jis.
    -Kur judi?
    -Į metro, o kas nutiko?
    -O, kaip tik! - užsilipau ant galinės sėdynės, ir nedrąsiai apsiviajau jį rankomis.
    Vaikinas nieko nesupratęs, atsisuko į mane, pakėlė dešinįjį antakį lyg klausdamas : kokį velnią Tu čia darai? Bet ačiū Dievui, jis tik tylėjo, nusisuko ir pradėjo minti pedalus.
     Kurį laiką tylėjome, bet man atsibodo ta tyla.
    -Kuo tu vardu?
    -Aš Ferrero, draugai vadina Feriu.
    -Aham, sveikas Feri!
    -Aš sakiau, jog DRAUGAI mane vadina Feriu. Aš tau Ferero.
    -Haha, tada aš Roše.
    -Atsiprašau, turbūt nesuprantu kaimietiškų anekdotų.
    -Ferrero roše! Mano mėgstamiausi saldainiai!
    -Atleiskite, nesuprantu jūsų.
    -O kur tu važiuosi, pasiekęs metro?                        
    -Ne tavo reikalas, atstok.
    -Oho, keista girdėti tokius žodžius iš tavo lūpų.
    -Kodėl?
    -Na, nežinau. Pasirodei toks elegantiškas jei taip galima pasakyti. Na žinai, toks labai taisyklingai kalbantis.
   -Man iš anglų keturi, manai puikiai kalbu? Cha, pralinksminai.
   -Džiugu, kad kažkam pakėliau nuotaiką.
   -Nu tu ir keista...