Tai Nebuvo Sapnas

.Penktas skyrius.

   Dviračiu nuvažiavome labai greit, tad iki metro liko nemažai laiko - viena valanda.
     -Taii...Gal jau nulipk nuo dviračio?- keistai pažiūrėjęs į mane ištarė Ferrero.
     -Ak, taip. Ačiū, kad pavežėjai!
     -Aha.
     -Tai, čia turbūt mes ir išsiskirsime...- nuliūdau.
     -Ačiū Dievui!
     -Ką sakei? Neišgirdau.
     -Gražus oras sakau.
     -Tu irgi neblogas,- žinau... žodžių į vatą niekad nevinioju.
     -Paprastai aš flirtuoju su merginomis, o ne jos, - krizendamas leptelėjo.
     -Ką?! Nee... - sutrikau. - Žodžiu, atee!
     -Iki, keistuole, - nusišypsojo.
     Vau, jis nepasakė ATE, jis pasakė IKI, o tai reiškia, kad dar susimatysim? That's my boy, pagalvojau prisiminusi senus laikus.
              
                           ¤  ¤  ¤

    Sukirtusi savo sumuštinį, kurį pamotė buvo pagaminusi mokyklos priešpiečiam, patraukiau link metro. Buvo begalo daug žmonių. Visi tokie vienodi, neišsiskiriantys, tiesiog pilka masė. Bet pastebėjau vieną, iš toli šviečiantį ryškų, raudoną, kiek perdidelį Ferrero megztinį. Nejaugi jis taip pat traukia Londono link? Koks skirtumas, vistiek mūsų niekas nesieja.
   Prastovėjau jau visą sušiktą pusvalandį, ir pagaliau atvyko metro. Bet kaip ir minėjau, buvo begalė žmonių, nusprendžiau palaukti kol jie sulips, nesigrūsiu.
    Žinot tą nejaukų momentą, kai kažkas į tave spokso, ir bandai apsimesti, jog nematai? Yap, dabar man ta pati problema... Nesuprantu, ko tas Ferrero stėro į mane lyg velnią pamatęs... Nebent aš velnias? Cha, cha...
    "Naa, greičiau eik, Ferrero Roše!- meldžiau mintyse" Ačiū Dievui, ant tų žodžių jis nuėjo link metro. Galiu jaustis laisvai, niekeno nestebima. PAGALIAU. Apsižvalgiau, žmonių jau ženkliai sumažėjo, manau galiu lipti jau ir aš.
     -Laba diena, ar tu čia viena? - pasiteiravo bilietų pardavėja.
     -Ee...- sutrikau,- taip, bet man keturiolika, galiu vykti viena, tiesa?
     -Taip, Tu teisi, - maloniai nusišypsojo. - Bus septyni svarai aštuoniasdešimt centų.
     Įkišau ranką į krepšį. Ji pradėjo nardyti jame, ieškodama grobio - piniginės. Širdis stipriai daužėsi, niekur jos nėra! Dar labiau įtampą kėlė apsimestinės pardavėjos besišypsančios akys, po kuriomis slėpėsi susierzinimas "Ar ta mažametė gali greičiau! - skaičiau iš jos veido" Jaučiau, kaip skruostais riedėjo ašaros.Pajutau tą sūrų žlugimo skonį. Piniginės nėra... Tai turbūt iškrito, kai pargriuvau. Visa tai per nelemtą mano žioplumą! Taip ir baigsis mano kelionė?..
      -Man du bilietus į Londoną prašyčiau,- išgirdau pamačiusi raudoną rankovę tiesiančią kasininkei pinigus.
      -Neminėjai, jog važiuosi ne vienas, su kuom gi?- paklausiau, stengdamasi nuslėpti ašaras.
      -Neminėjau? Su tavimi.
      -Tu turbūt juokauji? Nupirkai bilietą merginai kurios visai nepažįsti?
      -Taip, kad turėtumėm laiko susipažinti.
      -Ačiū...- susijaudinusi ištariau. Priėjau, ir apkabinau jį. - Atsiprašau, paprastai aš šitaip nesielgiu.
      Jis tik nusišypsojo. Ar šitaip žmonės susiranda draugų? Ne. O ar šitaip AŠ susiradau draugą? Galbūt?