Tik Dviese

1

Been sittin' eyes wide open behind these four walls, hopin' you'll call
It's just a cruel existence like it's no point hopin' at all

           
Žiūriu į jį. Mūsų akims susitikus jo akys sekundės greičiu iš rudų tampa juodomis. Ilgai laikome žvilgsnius, nors jis laiko jos ranką, jo akys įsmeigtos į mane. Laisvą ranką jis spaudžia į kumštį. Nenutuokiu, ką jis galvoja, bet jausmas, lyg nurenginėtu mane žvilgsniu. Nesvarbu, kad jis manęs neliečia, jaučiu mintimis, kaip jo pirštai bėgioja mano kūnu. Jo akys varo mane iš proto. Nuskamba skambutis ir nutraukia mūsų žvilgsnį. Jis paleidžia jos ranką ir visas merginas praleidžia eiti į priekį. Aš specialiai į klasę einu paskutinė iš merginų, nes žinau, kad jis eis pirmas iš vaikinų ir man einant pro duris, nematant niekam, palies mano nugarą. Kai praeisiu mano kūnas pašiurps. Jaučiu, kaip greitai tampu priklausoma nuo jo prisilietimų. Kaip ir maniau jis paliečia mano nugarą ir eidamas tyliai į ausį sušnabžda: „Pažiūrėk į telefoną". Vos atsisėdusi į suolą išsitraukiu jį. Prieš akis Facebook profilis, o jame nauja žinutė su žodžiais „Po pamokų, kaip visada, tinka?". Atrašau „Taip", nors jis puikiai žino, kad mano atsakymas jam visuomet bus tas pats. Nuo tos pačios minutės imu laukti tos paskutinės pamokos galo.  Mokytoja kažką šneka apie Pirmąjį Pasaulinį, bet man visai nerūpi, telefone atsiverčiu paslėptų nuotraukų albumą ir žiūriu į vienintelę mūsų nuotrauką. Net nejaučiu, kaip rizikuoju, šalia manęs sėdi klasiokė, kuri apie nieką nežino, o už nugaros pro kampą žiūri jo mergina, bet aš negaliu nustoti galvoti. Visą pamoką tik kaip užhipnotizuota galvoju apie mus, o paraštėse piešiu širdeles su jo inicialais, vėliau jas užtušuoju, kad niekas nepamatytų. Po kiek laiko, kai nusibosta piešti, pro kampą žiūriu į jį. Tiesus stotas, platūs pečiai, jis susikaupęs rašo kažką į sąsiuvinį, o aš tik sugebu žiūrėti į jį. Jis tikriausiai pajaučia mano žvilgsnį, tada atsisuka pirmiau jo akys sustoja ties manimi, tada kiek pajuda į šoną į ją, tada jis nusišypso ir tik aš žinau, kad nors ir žiūri į ją jis šypsosi man. Nuskamba skambutis. Lėtai susidedu daiktus, nes žinau, kad jis užtruks, kol atsisveikins su ja, išeinu iš kabineto, jie eina prieš mane susikibę rankomis. Žiūriu į tas sukabintas rankas. Pirmomis dienomis man buvo sunku susitaikyti, kad mes esame paslaptis, kad jis viešai laiko jos ranką, ne mano, bet dabar viskas ką matau tai tik jis. Prie manęs pribėga Deira:

-          Ei, manęs palaukti nereikėjo?- žiūri išpūtusi akis.

-          Oi, atleisk,- tariu ir nusišypsau draugei.

-          Kas yra? Vėl žiūri į Džordžą ir Reilą? O gaila, kad jie per vasarą neišsiskyrė, gal tikrai dabar būtum su juo.

-          Nebūčiau, juk puikiai žinai, kad nesu jo tipo,- nusijuokiu per visą koridorių, jis atsisuka ir pažiūri į mane, bet ilgai neužtrukęs nusisuka.

-          O tas žvilgsnis sako ką kitą,- šypsosi draugė.

-          Baik suteikti man vilčių.

-          Namo eini?- klausia ji mums priėjus prie spintelių.

-          Ne, pas gydytoją reikia,- aiškiai meluoju, bet ji nekreipia dėmesio, tikriausiai pastebėjo, jog pastaruosius dvejus mėnesius jai meluoju daug.

-          Kaip dažnai gydaisi, gal kas negerai?- ji paklausia, tuomet suprantu, kad reikia keisti dingimo priežastį.

-          Ai, nieko, šiaip kelios problemos dėl kraujo,- bandau meluoti kiek galima geriau, bet jaučiu, kad tas melas greitai išaiškės.

-          Tikiuosi, kad viskas tau gerai, jei kas kreipkis,- taria ji ir išeina iš mokyklos, aš porą minučių pasėdžiu, kol dauguma vaikų išsiskirstys.

Puikiai žinau, kur stovi jo mašina. Reikia gerokai paeiti nuo mokyklos, ten nuošaliame skersgatvyje, kur mokyklos darbuotojai stato savo automobilius, prie pat išvažiavimo stovi ir jis. Tikriausiai jau įsėdęs naršo Facebook ir laukia manęs. Taip ir yra. Atidarau juodo automobilio priekines keleivio dureles ir įsėdu. Ant automobilio grindų numetu rankine ir tylėdama žiūriu į jį. O jis jau žiūri į mane. Vos man tvarkingai atsisėdus prie mano veido atsiranda jo ranka, kuri mano galvą palenkia link jo veido ir mes aistringai pasibučiuojame. Po bučinio tylime, bet žinau, ko jis nori. Jis nori, kad aš perlipčiau ant jo sėdynės ir atsisėsčiau jam ant kelių atsisukusi į jį. Kad viskas pereitu į kitą stadiją ir taip vis arčiau tos paskutiniosios. Mes vienas kitam priklausome jau beveik du mėnesius, tačiau vis dar taip pat nekantriai laukiame tos minutės, kai būsime tik mudu. Padarau taip, kaip jis nori. Žiūriu jam į akis, mano rusvų plaukų garbanos tarsi užuolaidomis uždengia jo veidą ir tik pro mažus tarpelius galiu matyti silpnus saulės spindulius. Jis nusišypso parodydamas dantis, norėčiau nufotografuoti tą vaizdą, kažkodėl net žinodama, kaip netinkamai elgiuosi ir kad visa tai yra negarbinga, nė už ką nekeisčiau tų dviejų mėnesių. Turėdama jį, net ir ne taip, kaip iki tol norėjau, jaučiausi laiminga.