Tik Dviese

3

Maybe I just want some words of distraction
I feel like I'm being consumed
Maybe I'm expecting the perfect reaction
To pull me back

           

Visgi po keleto savaičių nuo mokymosi man prireikė jo pagalbos ir vėl. Geras penkias minutes kurpiu tekstą su pagalbos prašymu:

-          Mielas, Džordžai, man vėl nesiseka su matematika, tikiuosi tu ir vėl geranoriškai sutiksi man padėti.

Minutę laukiu, kol jis perskaitys žinutę, toji minutė tikriausiai viena ilgiausių minučių mano gyvenime. Jis perskaito, o po to penkias minutes neatrašo. Aš giliai viduje mirštu ir keikiu save, kodėl leidau sau taip pasielgti ir dar antrą kartą. Tada gaunu žinutę:

-          Sveika, žinoma, o kada turi laiko? Galbūt dabar esi laisva, atvažiuočiau pasiimti, mano tėvų nėra, galėtume pasimokyti pas mane, jei tau tai tinka?- perskaitau žinutę ir nesuprantu, kas vyksta, kodėl pas jį ir kaip tai iš viso įmanoma.

-          Iš tiesų dabar kaip tik baigiau visus darbus, būtų šaunu,- atrašau jam ir bėgu ruoštis.

-          Puiku, parašyk adresą ir už penkiolikos minučių būsiu.

Nusiunčiu jam savo adresą ir mąstau, kaip per penkiolika minučių gražiai apsirengti, pasidažyti ir išsirinkti derančius aksesuarus. Imu lakstyti po namus, net mama klausia, kas vyksta. Tačiau tik pasakau, jog einu mokytis matematikos ir išbėgu iš namų. Nulipus laiptais kieme stovi juoda mašina, o joje jis. Darau galines dureles ir ruošiuosi sėsti, tačiau išgirstu:

-          Kur tu sėdi? Net negalvok,- sako lipdamas iš automobilio ir užtrenkdamas mano atidarytas dureles, tuomet apeina aplink automobilį ir atidaro priekines keleivio dureles pasiūlydamas man atsisėsti.

-          Oho, koks tu džentelmenas, maniau, jog vieta šalia tavęs priklauso tik Reilai.

-          Ne, joje dažniau sėdi mano draugai, nei ji,- nusijuokia jis atsisėdęs į vairuotojo vietą, jo šypsena kerinti, ją prisiminus mano mintyse nevalingai atgimsta susižavėjimas juo.

Jis pradeda važiuoti, greičio matuoklyje matau, jog jis viršija greiti, bet nieko nesakau, nenoriu jam įkyrėti, juk prašau paslaugos. Pro langą šviečiasi pirmieji pavasario spinduliai. Matau, kaip vieną po kito jis daro posūkius, kol įvažiuoja į prabangiausią miesto rajoną, nors iki šios dienos nežinojau, jog jis gyvena čia, beveik buvau tikra, jog jo vieta čia. Įvažiuojame į prabangaus trijų aukštų namo kiemą, jame stovi vienas automobilis, tikriausiai jo tėvai išvykę kartu. Išlipusi iš automobilio apsižvalgau, didelis namas, dar didesnis kiemas, jiems tikrai pasisekė. Jis pakviečia į vidų, o jis ne ką prastesnis už išorę, viskas labai tvarkinga ir erdvu, tikri ponų namai. Sekdama jį negaliu nustoti žvalgytis, niekuomet nebuvau tokiame nuostabiame name. Jis nuveda mane į savo kambarį. Čia kiek netvarkinga, vietomis mėtosi kojinės, tačiau čia vis vien tvarkingiau, nei mano kambaryje. Atitraukiu prie rašomojo stalo esančią kėdę ir atsisėdu. Jis per muzikinį centrą tyliai paleidžia muziką, prie tos kėdės ant kurios sėdžiu aš jis pastato dar vieną, aš stojuosi persėsti ant tosios paprastesnės, tačiau jis tik pakraipo galvą liepdamas man sėsti atgal. Iš rankinės išsitraukiu knygą ir tik tuomet pamatau, kad palikau sąsiuvinį:

-          Velnias, taip ir žinojau, kad iš to jaudulio kažką paliksiu namuose,- tyliai nusikeikiu.

-          Ką?- atsisuka jis į mane ieškodamas kažko stalčiuje.

-          Nieko, aš čia sau,- nusijuokiu.

-          Įdomiai tu čia,- nusijuokia taip pat.- Pasiruošusi?- pažiūri jis į mane.

-          Taip, tik neturiu ant ko rašyti, gal lapelį kokį duosi?

-          Žinoma,- ištraukia iš stalčiaus ir lapuką.

Mes gerą pusvalandį aiškinamės ir po kurio laiko jis liepia man išspręsti uždavinį. Aš stropiai sprendžiu pagal jo paaiškinimus ir išsprendusi atsisuku į jį:

-          Koks turi būti atsakymas?

-          Dvidešimt šeši.

-          O, Dieve, man pagaliau pavyko!- suspingu per jo namus ir nevalingai per kaklą apsikabinu jį, jis taip pat apkabina mane, aš tik po gerų poros minučių susivokiu, jog esu apkabinusi jį.- Oi, atleisk, aš netyčia,- mikčiodama tariu, visa išraudusi ir paleidžiu jį.

-          Na, išspręsk dar vieną, jei gerai išspręsi galėsiu parvežti tave namo,- jaučiu kaip jis nusišypso, bet neatsisuku į jį, nes bijau jo žvilgsnio.

-          Gerai,- tyliai atsakau ir sprendžiu toliau.

-          Na, baigei?- po kurio laiko paklausia jis.

-          Taip, atsakymas šimtas penkiasdešimt devyni?- su klausimu atsisuku ir pažiūriu į jį.

Jis tyli. Keistai lėtai toje tyloje vis mažėja atstumas tarp mūsų ir jis įsisiurbia man į lūpas, aš ranka suimu jį už veido ir mes kurį laiką bučiuojamės. Tada atsitraukiame. Ilgai tylėdami žiūrime vienas kitam į akis. Ir tuomet jis greitai sugriebia mano veidą ir vėl pabučiuoja, tik šį kartą aistringiau. Nežinau, kodėl tą kartą negalėjau savęs sustabdyti, atsistojau nuo kėdės ir priėjau arčiau jo, mes vėl pasibučiavome. Dar nieko taip aistringai nebučiavau ir dar su niekuo taip keistai nesijaučiau. Jis paima mane už rankos ir nuveda link lovos. Jaučiu link kur tai veda, bet tam nesipriešinu, nes mintyse tik Jis. Jis paguldo mane ir ima vėl bučiuoti. Jo rankos lėtai juda ties mano liemeniu, po truputį keldamos palaidinę į viršų, mane palikdamos vien tik su liemenėle. Tuomet ranka jis pradeda per liemenėlę glamonėti mano krūtinę, man tai pasirodo juokingą, tikriausiai to priežastis yra tai, jog dar niekuomet nebuvau ėjusi link to. Mintyse galvoju ar jis tai darė prieš tai su Reila, ar tai pornografinių filmų poveikis. Mums besibučiuojant aš išsišiepiu dėl jo keistų veiksmų, jis atsitraukia ir susiraukusiu žvilgsniu pažiūri į mane ir sako:

-          Kas?- jis rimtai žiūri į mane aš dėl keistos įtampos susijuokiu ir akis nukreipiu į jo ranką ant mano krūtinės, jis išraudęs greitai ją patraukia, atsigula šalia, lyg būčiau nutraukusi viską ir žiūrime kartu į lubas, bet aš nenoriu, jog viskas taip pasibaigtų, todėl atsisuku į jį ir pabučiuoju,- tu tikrai to nori?

-          Jei nenorėčiau mes čia negulėtume,- nusišypsau ir žiūriu jam į rudas akis ir laukiu, kol jis mane pabučiuos.

Mes vėl kurį laiką bučiuojamės, tuomet jo lūpos persikelia ant mano kaklo, jis stipriai spaudžia savo lūpas prie jo, minutę pagalvoju, jog buvo įkandęs, suspaudžiu lūpas ir kiek įtempiu kūną, jis pasižiūri į mane, o aš sumirksiu jam akimis, kad tęstu. Jis toliau bučiuoja mano kaklą palikdamas kelias bučinių žymes ir vėl grįžta prie lūpų, vėl kurį laiką aistringai bučiuojamės ir lėtai nurenginėjame vienas kitą. Taip po kurio laiko liekame tik su apatiniais. Tuomet jis atsitraukia nuo manęs, pažiūri giliai į akis, lyg kažko ieškodamas, mes abu lyg ir kalbamės žvilgsniais, jis suneria mūsų pirštus, paspaudžia mano ranką ir vėl pasilenkia pabučiuoti, tuomet persisveria per mane ir iš naktinio stalelio stalčiaus pasiėmęs prezervatyvą kuriam laikui dingsta iš mano vaizdo. Tikriausiai visai, kaip aš nori viską apgalvoti, todėl lieku gulėti viena. Laisvai galėčiau dingti ir nesukurti bereikalingų problemų. Bet mano kūnas nejuda. Smegenys sako dingti kuo greičiau, o širdis nori pasilikti, nes kažkur kampelyje tiki, jog ir jis jaučia tai, ką jam kažkada jaučiau, tai, kas dabar su kiekvienu tolimesniu veiksmu gali atgimti iš naujo. Jis grįžta, o aš sėdžiu ant lovos krašto ir žiūriu pro jo kambario langą. Jis atsisėda šalia, tada pabučiuoja mano petį, mes pažiūrime vienas į kitą ir tęsiame tai, ką buvome pradėję, nežinau, kodėl jis buvo išėjęs, gal jo mintys lygiai taip pat skraido, kaip ir manosios, gal jis nežino, ką daro ir trūksta tik mano tvirto žodžio, kad viską sustabdyčiau, bet aš negaliu, nežinau, kodėl mano liežuvis tarsi užrištas. Jis suima mane už veido ir pabučiuoja ir tik tuomet suprantu, kad mes norime to vienodai, tik didelė tikimybė, jog mums abiems tai pirmas kartas ir ne aš viena nežinau, kaip viskas turėtų būti. Mes kurį laiką vėl glamonėjame vienas kitą, neskubame prie to. Bet mūsų akims ir vėl susidūrus jis supranta, kad jau laikas. Ir mes tai padarome. Mes pasimylime. Mano pirmas kartas.