Rausvaplaukė prie ausies buvo priglaudusi telefoną, o jos veide matėsi nedidelė šypsena, jai besiklausant kažkieno monologo. Merginai į nugarą vis atsitrenkdavo pilka kuprinė, jai besibraunat pro didelę miną, kuri judėjo link pagrindinės miesto aikštės, dėl ten vykstančio koncerto. Žmonės pasipiktinę spoksojo į rausvaplaukę, kuri ėjo visai kita kryptimi, negu jie, tačiau jai tai rūpėjo mažiausiai, nes ką tik išgirsta naujiena, jai suteikė sparnus. Šypsena pastarosios veide praplatėjo, mergina norėjo pradėti šokti vidury gatvės, bet stengėsi susitvardyti, nes žinojo, kad namuose galės dainuot, šokinėt, nepaisant visko. Tuo tarpu tamsiaplaukis vaikinas sustojo, vos išvydęs merginą, bet pamatęs jos šypseną, susidarė visai kitą įspūdį. Nusprendęs, galutinai pasitraukti rausvaplaukei iš kelio, tačiau matyt, žmonių minia galvojo kitaip, nes netrukus vaikinas gulėjo, nustumtas nepažįstamųjų, virš merginos, ant purvino asfalto, kai rausvaplaukės telefonas vis dar buvo jos rankose. Tamsiaplaukis nusprendė žengti tokį žingsnį, dėl kurio mergina jo nekęs, bet bent jau nepamirš, tačiau pastaroji staigiai nustūmė jį ir pašoko ant kojų, o jos veide šypsenos nebeliko.
'Tikiuosi, jog supranti, kad tavo poelgis, būtų nieko nepakeitęs, o tik panaikinęs visus šansus, kurie net neegzistuoja, nebent tik tavo svajonėse'
YOU ARE READING
Rožytė
Teen FictionJos plaukai buvo rausvi, lyg rožės žiedlapiai, o žodžiai žeidė, lyg aštrūs spygliai.