Rožytė

Keturioliktas žiedlapis

Rausvaplaukė sėdėjo nedidelėje kavinėje, kurioje tebuvo kelios kėdės prie baro, vienas didelis stalas bei trejetas dviviečių. Sienos buvo puoštos įvariomis nuotraukomis, kurias darė šios kavinės lankytojai, tarp kurių buvo ir merginos įamžinta akimirka su kavos puodeliu bei atversta knyga, ant kurios buvo uždėtos lauko gėlės. Kavinėje esantys staliukai buvo iš raudonai nudažytos medienos, o tuo prie jų pristumti buvo tamsūs, nedideli, bet neįtikėtinai patogūs foteliai. Rausvaplaukės pirštai buvo apglėbę porcelianinį puodelį su juoda arbata, o tuo tarpu merginos žvilgsnis buvo nukreiptas į langą, kuriuo lenktyniavo lietaus lašai, kurie tikriausiai ir privertė paauglių grupelę, triukšmingai įsiveržti į kavinukę. Prie baro sėdintis vyras nepatenkintas pakėlė galvą nuo telefono, o šalia jo sėdintis vaikinas net neatkreipė dėmesį į garsų juoką bei triukšmingą jaunimą. Kartais rausvaplaukė norėjo gyventi dideliame mieste, nes čia, Goltrime, bet kur galėjai sutikti pažįstamus, kaip ir pastarosiomis savaitėmis nutinkai merginai su įkyruoliu, stebinčiu ją. Nepaisant trikdančio žvilgsnio, rausvaplaukė nurijo paskutinį gurkšnį arbatos, o paprašiusi sąskaitos, gavo ne tik ją. Žvilgtelėjusi į tamsiaplaukį, kuris greitai nukreipė akis į šalia sėdintį draugą, mergina atlankstė popiergalį, kuriame tebuvo klausimas.
'Ką slepia tavo šiurkščios frazės?'