Rožytė

Penktas žiedlapis

Rausvi merginos plaukai, šį kartą buvo tvirtai surišti į kuodą, o akis slėpė akiniai skirti skaitymui. Rausvaplaukės žvilgsnis buvo susitelkęs ties knygos puslapiais, todėl ji visiškai atsiribojo nuo mašinų burzgesio, paauglių juoko bei į ją spoksančių akių, tarp kurių buvo ir vaikinas, vis dar nesiruošiantis pasiduoti. Pastarasis buvo sumanęs planą, kaip gauti merginos dėmesį, todėl vos ją išvydęs, pasiruošė jį vykdyti. Pridėjęs telefoną prie ausies, ėjo tiesiai į rausvaplaukę, laukdamas kada jų kūnai atsitrenks, o merginai iškritusią knygą, jis mandagiai pakeltų. Tačiau rausvaplaukės pirštai taip stipriai spaudė knygą, o jos žvilgsnis lakstė kaip pašėlęs po juodai ant balto atspausdintas raides, jog vaikino, palyginus stiprus atsitrenkimas, merginos nesutrikdė. Jinai vangiai pakėlė akis, vis dar laikydama rankose keturkampio pavidalo išmintį, lengvai papurtė galvą, taip leisdama kelioms sruogoms išsprūsti iš kuodo, kas vėlgi neatitraukė jos dėmesio, nuo norimų išsakyti žodžių:

'Kad ir kiek tu stengsies savo pigiais triukais suteikti sau galimybę, išsakyti savo nereikšmingus žodžius man, tai nieko nepakeis. Tu vis dar būsi vėjavaikiškas vaikinas, o aš tebūsiu mergina, kuri bent kartą sugebėjo atstumti tave, net nedėdama pastangų'

Nors tai dar tik penktasis istorijos skyrelis, būtų malonu išgirsti Jūsų pasisakymus apie šią mano rašliavą, ačiū tiems, kurie skaitote!