Berniukas, kuris žaidė kompiuterinius žaidimus (BAIGTA)

1.

Gyvenimas užknisa. Gyvenimas beprasmis. Tu gimsti, o po to miršti. Gyventi beprasmiška. Pasauliui trūksta spalvų. Jis juodai baltas. Žmonės eina tai šen, tai ten, kiekvieną užknisančią dieną. Ir tai kartojasi. Rutina užknisa. Žmonės tik dirba ir nemato nieko aplink. Ir kaip jie gali taip gyventi? Kaip aš galiu taip gyventi. Aš nenoriu gyventi. Net niekeno neprašiau ateit į šį pasaulį. Aš nenorėjau gimti. Umh...Įdomu kur būčiau dabar, jei nebūčiau gimęs. Turbūt skraidžiočiau visatoje...o gal išvis būčiau tuštuma, kuri nieko nemato, nejaučia ir neegzistuoja.

Baigęs gerti Cocacolą , išmečiau jos butelį į šiukšliadėžę ir ėjau link žaidimų kavinės. Ji buvo nedidelė ir tamsi. Įėjęs matydavai tik žaidimų aparatų stačiakampinius ekranus ir kitų žmonių apšviestus veidus, įvairiomis spalvomis. Tai buvo vieta kur galėjau iškeliauti kitur. Pasinerti į kitą pasaulį, būti to pasaulio dalimi. Man nereikėjo nieko tik to jausmo, kad vienam būti nėra taip ir blogai. Užsisakiau abonimentą šešioms valandoms. Ir taip kiekvieną dieną.  Užsimaukšlinau ant galvos kapišoną ir į burną įsidėjau Colos skonio čiulpinuką. Mano plaukai krito man ant akių ir tai labai trukdė, bet tingėjau juos apsikirpti arba užkišti po kapišonu. Atsisėdau prie automato su vairu. Nusprendžiau palenktyniauti.

Rengiausi aš įvairių spalvų drabužiais. Norėjau būt išskirtinis. Kitoks nei kiti. Nenorėjau būti vienodas. Būti vienodam užknisa. Bandžiau ir plaukus kitaip nusidažyti. Kokių spalvų jie tik nebuvo. Ir rožiniai, ir raudoni, ir mėlyni, ir žali, ir balti, ir juodi, ir rudi, ir violetiniai, ir dar pasteliniai. Užsibaigiau tuom, kad dabar esu šiurkštaus plauko blondinas. 

Taigi, žaisdamas užsimirštu apie tikro gyvenimo bėdas. Aš jas pamirštu ir nei kiek nepergyvenu.