Berniukas, kuris žaidė kompiuterinius žaidimus (BAIGTA)

3.

Primuštas tėpenau namo. Visi į mane dar kreiviau žiūrėjo, kai nesibaigus pamokoms, niekam nesakęs, tiesiog išėjau iš šios užknisančios mokyklos. Vis prisiminiau vieno vaikino veidą, kuris sėdėjo ant suoliuko, mokyklos kieme. Jis skaitė knygą. Man visada jis atrodė įdomus. Norėdavau su juo susibičiuliauti. Bet kai šiandien aš prieš jį atsistojau ir tiesiog žiūrėjau, vaikinas su knyga tiesiog nusuko žvilgsnį į kitą pusę ir nuėjo šalin. Turbūt išsigando, kad esu visas kruvinas. Nemanau, kad aš jam šypsojausi. Tai tikrai atrodytų keista.

Nenoriu grįžti į šią mokyklą. Išvis nenoriu niekur daugiau nieko matyti...

Grįžęs namo, pažvelgiau į vonios veidrodį. Veidas buvo paskendęs raudonyje. Po akimi matėsi neryški mėlynė. Po kiek laiko ji išsiryškins. Nusiploviau veidą po šaltu vandeniu. Šaltas vanduo gėlė visą veidą, todėl sustenėjau iš nemalonaus jausmo. Suradęs spintelėje pleistrą, užsiklijavau jį ant nubrozdinimo, kuris buvo prie antakio, ir ant nosies vidurio. Žinau. Atrodžiau kvailai. Suformavau savo šiurkščius plaukus ant šono, persirengiau. Mokyklinę uniformą nusviedžiau į šiukšliadėžę. Daugiau niekada negrįšiu į tą nežmonišką įstaigą. Apsivilkau pastelinį rožinį džemperį, su man per ilgom rankovėm ir milžinišku kapišonu. Nieko nelaukdamas užsimaukšlinau kapišoną ant galvos ir išėjau iš namų. Ėjau link žaidimų kavinės. 

Ji buvo tuščia, nes visi, kurie čia dažniausiai lankosi, tai yra moksleiviai, buvo pamokose. Aš čia vienintelis toksai, į viską žiūrintis atsainiai. Norėjau kažko lengvo, todėl atsisėdau  prie klasikinių žaidimų. Žaidžiau Pacman. Vis žiūrėjau į tuos judančius, neaiškios formos padarus ir bandžiau surinkti kuo daugiau taškų šiame žaidime. Šį kart sekėsi apgailėtinai. Negalėjau surinkti nei šimto. Nepraėjus vos kelioms sekundėms - aš jau negyvas. Susierzinęs stipriai trenkiau į automatą. Tada prisiminiau visus veidus žmonių, kuriuos mačiau šiandien. Akyse susikaupė ašaros. Net nepajutau kaip viena nuriedėjo skruostu. Greit nusišluosčiau akis ir paspaudžiau migtuką Pradėti iš naujo. 

Vos pradėjęs naują žaidimą, už nugaros pajutau, kaip už manęs kažkas praėjo. Šaltas vėjo gūsis privertė pašiurpti mano nugarą. Sudrebėjau. Kažkas atsisėdo prie šalia manęs esančio automato. Tas kažkas irgi žaidė tą patį žaidimą. Tas kažkas irgi buvo užsimaukšlinęs kapišoną. Nežinau kodėl, bet tas kažkas prikaustė mano dėmesį. Troškau sužinoti kas jis. Negalėjau nuo jo atitraukti akių. Jaučiau kaip jos išsiplėtė. Net neįsivaizduoju koks jausmas tai buvo širdyje. Lyg kažkas ją greit suspaudė ir nenori paleist. Kažkas ją spaudžia, spaudžia, o po to atleidžia, lyg taip žaisdamas su manimi.

-Ah, pralaimėjau.-išgirdau merginos balsą iš to žmogaus, kuriuo buvau taip susidomėjęs.

Ji atsisuko tiesiai į mane. Nuo staigaus jos žvilgsnio, šoktelėjau iš vietos. Širdis pradėjo plakt kaip pamišus. Kas tai? Kas vyksta? 

-Kas?-paklausė mergina žvelgdama tai į mane, tai į mano ekraną.-Nesiseka?

Ji atsistojo ir priėjo prie pat manęs. Prisiglaudus prie manęs ji sugriebė žaidimo valdymo mygtukus ir pradėjo juos spausdinėti. Buvau apkerėtas...ja? Mergina buvo su trumpais, garbanotais šviesiai vyšninės spalvos plaukais, jos akys buvo auksinės spalvos. Juose atsispindėjo kažkas neįprasto. 

-Laimėjau!- šūktelėjo ji ir garsiai po to nusijuokė.

Pažvelgiau į ekraną ir apšalau. Ji sumušė mano rekordą. Mergina nieko daugiau nesakius atsistojo ir pradėjo eiti link išėjimo, kol išvis išėjo iš žaidimų kavinės. Nežinojau, kas man užėjo. Buvau lyg apkerėtas. Nieko nelaukdamas nusivijau ją. Mergina ėjo judria Tokyjo gatve. Aš bandžiau prasigrūsti pro kitus žmones ir pasivyti ją. Ir štai buvau keliais žingsniais nuo jos. Jau čia pat. Dar keli centimetrai...

Nepagalvojęs griebiau jai už rankos. Ji sustojo. Aš tai pat. Mes abu stovėjom vidurį gatvės. Ji suvirpėjo ir lėtai atsisuko į mane. Aš žvelgiau tiesiai jai į akys, o jį į mano. Galiausiai jį šyptelėjo ir tyliai tarė:

-Gyvenimas pats geriausias, tiesa?