Berniukas, kuris žaidė kompiuterinius žaidimus (BAIGTA)

4.

Kartu ėjome tiesiai gatve. Nežinojau kur einam, tiesiog ėjom tiesiai, spėdami , kur tas kelias mus nuves. Ši mergina buvo kitokia. Ji vienintelė manęs neužkniso.

-Kodėl galvoji, kad gyvenimas užknisa? -staiga paklausė ji manęs.

Stabtelėjau. Jaučiau kaip mano akys vėl išsiplėtė. Apšalau. Iš kur...?

-Nagi, atsakyk.-paragino ji. Šį kartą jos balsas buvo nebetoks linksmas. Jis buvo lyg piktas, lyg liūdnas. Mergina taip pat sustojo. Ji atsisuko į mane ir žvelgė tiesiai į akis.

-Aš tau niekad nesakiau, kad man užknisa gyvenimas....-drebančiu balsu tariau.

-Nesakei, bet aš tai žinau. Kas veidui?

-Ak, tai.-priliečiau mėlynę prie savo akies. Pajutau nemalonų dirginimą. -Mane primušė...

Man buvo gėda tai sakyti, bet kaip kitaip atsakyti.

-Ech, jūs, vaikinai. Niekad nepasimokot. Negalima muštis.-ji priėjo prie pat manęs ir paglostė man skruostą. Sudrebėjau ir pajutau kaip mane išmušė raudonis. Nustūmiau jos ranką nuo savo veido, ir rankovėmis užsidengiau žandus. Mergina garsiai ir mielai nusikvatojo.

-Beje, aš Tamiko, o tu?- prisistatė ji, ir ištiesė man ranką.

-Haru.-tariau ir nenorom paspaudžiau jai ranką.-Kas tu?

-Tavo pasąmonė.

Pasikrapščiau akis. Tai ką išgirdau privertė mane suvokti, kad turbūt per daug žaidžiau kompiuterinių žaidimų. Turbūt kiti žmonės eina ir galvoja, kad esu idiotas kuris šnekasi su savimi. Bet ir kiek krapštyčiau tas akis, ji neišnyko. Staiga Tamiko švelniai griebė mano ranką ir nutraukė ją nuo akies. Ji turėjo būt tikra. Aš jaučiau jos prisilietimą.

-Tarkim...-tariau. Buvo tikrai keista.-O kodėl tu manai, kad gyvenimas yra nuostabus?

-Tai aišku, kad jis nuostabus. Nejaugi tu nepritari?

Ji vėl nusijuokė, paėmė mane už rankos ir pradėjo bėgti. Nesupratau kodėl ji bėga, bet bėgau paskui ją. Šią akimirką nenorėjau su ją išsiskirti, norėjau pabūt ilgiau. 

***

Po akimirkos mes jau gulėjom ant vėsios žolės prie upės, gurkšnodami braškinį pieną, kurį nupirkau netoli esančiam kioskelį.

-Šis gėrimas nuostabus...-tarė džiūgaudama Tamiko. Tada ji lėtai pažvelgė į mane.-Kodėl tu niekad nesišypsai?

Sėdėjau tikrai be emocijų ir žiūrėjau į Tamiko. Nenuleidau nuo jos akių. Mano žvilgsnis tikrai nebuvo linksmas. Jis visada buvo be emocijų.

-Todėl, kad gyvenimas užknisa. Noriu mirti...

-Kodėl tu nori mirti?-paklausė ji, pakeldama galvą į dangų.

-Nes gyvenimas užknisa.-atsakiau tą patį. Tai buvo tiesa. Jis mane užknisa.-Visi mane užknisa...

-Net gi ir aš?

-Ką? Ne, tu ne!-greit atšoviau ir išraudau.-Tu vienintelė manęs neužknisi.

Nusukau žvilgsnį į žemę ir nuleidau galvą. Nenorėjau, kad jį matytų mane išraudusį.

Tamiko vėl nusijuokė.

-Jei mirtum, tu neegzistuotum... Nejaustum skonio maisto, kuris tau patinka, nejaustum meilės, nejaustum mėgiamo vasaros vėjelio. Negalėtum mėgautis dalykais. Negalėtum...jais grožėtis...

Tai sakius, Tamiko visada žiūrėjo į dangų. Jos akys tiesiog žibėjo gražumu ir nuostabumu. Ji matė danguje kažką, ko aš niekad nemačiau, tad pakėliau galvą į dangų ir aš. Atsiguliau ir  pasikišau ranką po galva. Danguje nemačiau nieko neįprasto. Bet...kažkas...kažkas jame buvo neįprasta. Aš to niekada nebuvau matęs. Dangus buvo nusidažęs visokiomis spalvomis. Violetine, rusva, raudona, geltona ir tų spalvų atspalviais. Tos spalvos teikė man malonumą. Pajaučiau vėjelio gūsį. Jis mane taip nuramino, pasijaučiau kaip kūdikis sūpuojamas motinos. Tas malonumas privertė mane užsimerkti. Užsimerkęs įsiklausiau į garsus. Dar niekada jais taip nesimėgavau. Girdėjosi, kad kažkur mieste, kažkas griežė smuiku, skambina pianinu, groja gitara. Išgirdau ir visokių paukščių dainuojamas giesmes. Sujungus šiuos garsus išeina graži daina. Ji privertė mane pasijausti, lyg dabar gulėčiau savo išsvajotame rojuje. Galvojau, jei atsimerksiu, tas garsas dings, todėl nenorėjau atsimerkt, bet kartu nenorėjau matyti tamsos. Atsimerkęs, tą dainą vis girdėjau, bet ją sujungus su vaizdu, gaunamas tikras pasaulio suteiktas desertas.  Net širdis suvirpėjo. Pasidarė sunku kvėpuot. Akyse susikaupė ašaros. Pradėjau kukčioti. Kodėl aš ankščiau to nepajutau? Aš nenoriu mirti aš noriu tai matyti dar ir dar, vis iš naujo. 

Susivokęs, kad nesu vienas greit nusišluosčiau ašaras ir atsisėdau. Tamiko keistai į mane žiūrėjo. Turbūt pagalvojo, kad esu idiotas. Nedrąsiai pažvelgiau į ją. Mergina po truputi kėlė savo lūpų kampučius, kol jos lūpose pamačiau šypsena. Ji buvo tokia šilta, tokia graži, dar niekad tokios nemačiau. Jos šypsena pavertė mano gyvenimą dar gražesniu.