Berniukas, kuris žaidė kompiuterinius žaidimus (BAIGTA)

5.

Prie upės pasilikome ilgiau, kol išvis sutemo. Tamiko privertė mane pamatyti nakties dangų.Įsižiūrėti į žvaigždes. Suprati jų pasakojamą istoriją. Pirmą kartą pamačiau krentančią žvaigždę. Tai buvo kai kas ypatingo. Dar niekada taip nesijaučiau, niekada net nežinojau, kad taip pasijausiu, kad gyvenimas pradės manęs  nebeužknisti.

***

Prabudau prie upės. Keista. Nepamenu kaip užmigau. Gerai, kad naktis buvo šilta, nes būčiau sušalęs į ožio ragą. Nusižiovojau ir pasiraižiau. Krapštydamas akis, vis galvojau kaip čia atsidūriau. Tada prisiminiau. Tamiko. Apsidairiau. Jos niekur nebuvo. Greit pašokau iš vietos ir nuskubėjau gatvėmis, ieškodamas jos. Atrodžiau kaip idiotas. Kodėl ieškau merginos kurią sutikau tik vakar? Kuo ji man tokia ypatinga? Kodėl man reikia ją pamatyti? Galvojau, kad tai sapnas. Kad jos niekada nebuvo. Tokios mintys gėlė man krūtinę. 

Bėgte įžengiau į žaidimų kavinę. Prie automato kažkas sėdėjo. Pažįstamą figūra. Iškart ją atpažinau. Tai Tamiko. Tai buvo ne sapnas, tai buvo tikra. Nieko nelaukdamas priėjau prie jos. Atsistojau ir tiesiog žiūrėjau į jos viršūgalvį.

-Kuo planuoji būti užaugęs?-staiga paklausė ji. 

Nustebau, kad ji net nežvilgtelėjus į mane jau žinojo, kad čia aš ir tas klausimas, sutrikdė mane. Niekad negalvojau apie tai. Ko aš noriu būt užaugęs? 

-Negalvojau apie tai...

-Pagalvok. Daryk tą, ką nori daryti. Ko labiausiai trokšti?

Aš trokštu tik žaisti kompiuterinius žaidimus. Daugiau nieko nenoriu. Akimirką galvoje sukosi tos mintys. Kompiuteriniai žaidimai. Žinau! Žinau atsakymą. Jei jie man taip patinka, aš galiu visą gyvenimą būti su jais. Žinau atsakymą. Žinau. Ačiū, Tamiko. Kaip tau pavyko? Kaip tau pavyksta kontroliuoti mano mintis? Kas tu? Iš kur tu?

-Aš noriu kurti kompiuterinius žaidimus...-atsakiau žvelgdamas į žaidimą, kurį ji žaidė.

Tamiko šyptelėjo ir pakilo nuo kėdės. Ji atsistojo tiesiai prieš mane ir labai ilgai žiūrėjo.

-Dar vienas tikslas, dėl kurio verta gyventi, Haru. Tu tai suradai. Suradai savo pašaukimą.-tai sakydama, jos akys žibėjo gėriu ir susižavėjimu. Ji buvo susižavėjus manimi.Aš taip pat...buvau susižavėjęs ja...

Ji sunkiai atsiduso ir pažvelgė kažkur tolyn. Patylėjo minutę ir ištarė žodžius,  kurių nesitikėjau išgirsti iš jos lūpų:

-Gaila, tai buvo greita. Man patiko būti su tavimi, bet turėsiu greit atsisveikinti. Mano misija įvykdyta. Tau pasaulis pagaliau pradėjo patikti...

Žvelgiau į ją išsigandęs. Išsigandęs to, kad daugiau jos nebepamatysiu.

-Nors pabūk šiandieną su manimi. Neišeik.-maldavau.

Ji tik nusišypsojo. Dieve, kaip man patinka jos šypsena. Tamiko paėmė mane už rankos. Po kūną nuėjo šiurpuliukai. Šią akimirką net neišraudau. Aš norėjau ją laikyti ir niekada nepaleisti. Norėjau, kad ji visada būtų šalia manęs.

Tamiko ištempė mane į lauką. Stovėjome pačiame Tokyjo centre. Mes tiesiog stovėjome ir niekur nėjome. Jautėmės, lyg būtume užstrigę vienoje vietoje. Kitiem žmonėms atrodėme kaip miela pora. Aš ir norėjau, kad būtume pora. Gal taip ir yra? Tamiko vėl pažvelgė į dangų. Aš padariau tą patį. Dangus buvo apsiniaukęs.

-Žinojai, kad jei gali įsivaizduoti tai, kas neįmanoma, iš tikro gali tai pamatyti?-paklausė ji manęs.

Nieko neatsakiau, bet bandžiau suprasti ką ji turėjo omeny. Staiga pajutau, kaip ant manęs pradėjo lyti. Pirma nukrito tik keli lašeliai ,o dabar jų padaugėjo. Užsimerkiau. Lietus mane atgaivino. Net nepajutau kaip nusišypsojau. Atsimerkęs pastebėjau, kad tarp debesų nori prasibrauti saulės šviesa. Ji stengėsi taip stipriai, kad jos spinduliai skilo į daug linijų, kurios apšvietę krentančius lašus, ir dabar jie atrodė kaip spalvoti muilo burbulai. Jie nekrito žemyn, jie kilo aukštyn. Tai buvo pasakiška. 

Atsisukau į Tamiko. Ji mėgavosi šiuo vaizdu kartu su manimi.

-Haru, pažvelk į tuos žmones. Tu manei, kad jie tik vaikšto pirmyn atgal ir nesimėgauja gyvenimu. Tu klysti, Haru. Visi šie žmonės yra laimingi, nors jie to neparodo. Jie turi šeimas, jie žino, kad grįžusius iš darbo juos pasitiks antrosios pusės ir vaikai. Jie visi yra laimingi. Haru, argi tu dabar tai suvoki?

Pažvelgiau į kelis žmonės kuriuos mačiau čia kiekvieną dieną. Manydavau, kad jie liūdi, yra nuvarginti kasdienybės. Kodėl tik dabar pastebėjau, kad vieni iš jų šypsodamiesi perka dovanas savo šeimai, kiti gauna šiltas žinutes nuo jų, kurios sukelia jiems šypsena. Dabar galėjau be abejonių sutikti su Tamiko. Kodėl aš buvau toks kvailas? Kodėl aš to ankščiau nemačiau?

-Haru, tau  reikia grįžti į mokyklą. Tu privalai. Tavo graži šypsena pritrauks tau gerus draugus. Pamatysi...Prižadi, kad dabar visada šypsosiesi ir mėgausiesi šiuo gyvenimu? Prižadi, kad grįši į mokyklą ir  susirasi draugų, Haru?

-Prižadu.-atsakiau. Ištaręs tą žodį, akyse susikaupė ašaros. Supratau, kad tai atsisveikinimas su Tamiko.  Susiprotėjau, kad daugiau niekada jos nebepamatysiu.

Atsisukau į ją. Tamiko plaukai buvo visi šlapi, kaip ir mano. Tai buvo labai miela. Ji pažvelgė tiesiai man į akis ir net nepastebėjau, kaip jos lūpos priartėjo prie mano lūpų. Jos susiglaudė. Tamiko lūpos buvo tokios šiltos, tokios švelnios. Užsimerkiau. Norėjau pasimėgauti šia paskutine akimirka su ja. Negalėjau sulaikyti ašarų. Jos tiesiog nepaliaujamai bėgo mano skruotu. Pasidarė sunku kvėpuoti. Tamiko atsitraukė ir tyliai sušnibždėjo:

-Sudie, Haru...

Kai atsimerkiau jos jau nebebuvo. Net nespėjau pasakyti jai sudie. Tą akimirką verkiau kaip niekad. Bet verkdamas kartu ir šypsojausi. Šypsojausi, taip kaip šypsojosi Tamiko.

***

Grįžęs namo visu pirma iš šiukšliadėžės ištraukiau savo mokyklinę uniformą ir ją išskalbiau. Pakabinau džiūti. Antra ką padariau, tai nuėjau atsiprašyti savo tėvų. Mama ir tėtis sėdėjo virtuvėje. Valgė vakarienę. Nieko nesakęs į lėkštę įsidėjau mamos pagamintą vakarienę. Tai buvo ryžiai ir žuvies kepsneliai. Paėmęs lėkštę atsisėdau prie virtuvės stalo, prie tėvų. Atrodo tai pirmas kartas kai valgysiu kartu su jais po labai ilgos pertraukos. Pažvelgiau į tėvus. Jie apšalo ir buvo apstulbę. O aš tiesiog jiems nusišypsojau šilta šypsena ir padėkojęs už maistą pradėjau valgyti. Po minutės nuleidau galvą ir tariau tą žodį.

-Atsiprašau.

Tuo momentu man vėl pasipylė ašaros. Nežinojau iš kur pas mane tiek skysčių viduje, bet nuo verkimo jau įsiskaudėjo galva.

-Kas jam negerai? Ar tai tikrai mūsų sūnus?-paklausė tėtis išsigandęs, bet po akimirkos jis tik nusišypsojo ir patapšnojo man per nugarą. Mama taip pat man nusišypsojo. Tą akimirką savo tėvų akyse pamačiau laimę, kurios dar niekada nemačiau. Atrodė, kad dabar jie buvo patys laimingiausi žmonės šiame pasaulyje. Štai kaip atrodo tikras gyvenimas, tik jame trūko vieno žmogaus - Tamiko.