Berniukas, kuris žaidė kompiuterinius žaidimus (BAIGTA)

6.

Šį kartą eidamas į mokyklą atrodžiau kitaip nei ankščiau. Aš šypsojausi. Šypsojausi gražia, šilta šypsena. Visi į mane žiūrėjo, bet ne taip kaip visada. Dabar jie buvo manimi susižavėję, nebijojo manęs. Aš nustebau, susipratęs, kad  šypsena gali taip pakeisti požiūri į žmogų. 

Atėjęs į klasę pasisveikinau su klasiokais. Jie pirmą kartą su manimi irgi pasisveikino. Jie buvo apstulbę. Atrodžiau kaip visai kitas žmogus. Prie manęs nebijojo prieiti merginos, dauguma vaikinų norėjo tapti mano draugais. Niekada nesitikėjau, kad ateis tokia diena. Nuo šios dienos mano gyvenimas prasideda iš naujo. Esu naujasis Haru, kuris myli gyvenimą.

-Labas. Mano vardas Tomoya. Pastebėjau, kad tau blogai sekasi matematika. Gal nori pagalbos?-staiga kažkas manęs paklausė. Atsisukau į tą žmogų. Tai buvo tas vaikinas su akiniais, kuris manęs vengdavo, o šiandien jis mane pats užkalbino.

Aš atsisukau ir šypsodamasis linktelėjau. Jis prisėdo šalia manęs ir pradėjo su manimi šiltai bendrauti.

Šią akimirką buvau laimingas. Tamiko buvo teisi. Pagaliau susiradau draugų. Pagaliau gyvenimas pasidarė dar gražesnis, bet iki galutinumo kažko trūko. Kažko, tik nežinojau ko.

Supratau, kad gyvenimas neužknisa. Tai dovana, kad gali gyventi. Šia dovana reikia pasinaudoti ir nugyventi gyvenimą darydamas dalykus, kurie tau patinka. Turi gyvenimą nugyventi pasiekęs visas savo svajones, išpildęs visus savo ketinimus. Jei laimė nenusišypsos, nepasiduok ir bandyk iš naujo. Ir taip toliau, kol pasiseks. Žmonės neturi pasiduoti ir nuleisti rankų.  Jie turi bandyti, jie turi siekti, nes kitaip ši dovana tampa beverte. Šypsokis gyvenimui ir jis nusišypsos tau.

***

PO MĖNESIO.

-Haru, girdėjau, kad šiandien ateina naujokė į mūsų klasę. Ji sakė, kad pažįsta tave. Negaliu patikėti,kad esi pažįstamas su tokia gražuole ir man nieko ankščiau nesakei.-tarė Tomoya vos nemirdamas iš pavydo.

-Apie ką tu šneki?-prunkštelėjau, net nenutuokiau apie ką jis šneka. 

Nekreipdamas dėmesio į kitų šurmulį, atsiverčiau savo užrašus. Juose rašiau savo mintis apie žaidimą, kurį ketinu sukurti. Noriu sukurti tokį, kurį žaisdamas žmogus neišvaistytų veltui savo gyvenimo valandų, o smagiai praleistų laiką, patyręs kažką ypatingo. 

Staiga nuskambėjo skambutis. Į klasę įėjo auklėtojas. Kartu su juo ir naujokė. Visi apstulbo ją pamatę, tik ir šnekėjo kokia miela ji yra. Pakėliau akis ir aš.

Staiga viskas sustojo. Atrodė, kad mano širdis irgi sustojo. Negalėjau patikėti, ką dabar matau. Klasėje stovėjo mergina, trumpais, šviesiai vyšniniais plaukais, auksinėmis akimis.

-Sveiki. Esu Tamiko.- tarė ji su šilta šypsena veide. Ji pažvelgė į mane ir man pamojavus dar labiau nusišypsojo.  Jos akys sužibo. Manosios taip pat. 

Pajutau, kad mano nuostabaus gyvenimo suvokimas užsipildė galutinai. Man trūko Tamiko ir dabar aš ją turiu, šalia savęs. Pagaliau. 

-Ačiū, tau, Tamiko...-sušnibždėjau. Tuos žodžius ji išgirdo. Išgirdo tik ji viena. Iš jos veido matėsi, kad ji džiaugiasi tai girdėdama. 

Šią akimirką, mes vėl susitikome ir žinojau, kad dabar ji visada bus šalia manęs. Visada.