- Na, sėkmės tau, iki. - po žodžių seka pakštelėjimas į skruostą, o mano gerklėje jau susidaręs kietas ir bjaurus gumulas neleidžia man paskutinį kartą pažiūrėti žmogui į akis. Nueinu į kitą kambarį, kad niekas nepamatytų akyse susikaupusių ašarų. Atsisveikinimai. Atsisveikinimai tikras išbandymas tiems, kurie išorėje vaizduoja esą stiprūs, tačiau viduje kunkuliuoja jų emocijos. Tokia esu ir aš. Ko gero, bjauriausias dalykas pasaulyje, kai kitas žmogus pamato mane verkiančią. Bet ką atiduočiau, kad nei vienas Žemėje nepamatytų mano ašarų. Užsidedu stiprios, nepriklausomos merginos kaukę ir su šypsena veide žygiuoju gyvenimo keliu. Bet kas supranta, kad dar prieš keletą valandų susigūžusi kamputyje šluoščiau nuo veido ašaras ir visais įmanomais būdais bandžiau panaikinti veido raudonį? Niekam ir nereikia to suprasti. Niekam nereikia žinoti, kad verkiu, kai reikia tarti sudie. Nekenčiu atsisveikinimų, nes būtent tokiais gyvenimo momentais turiu prisiminti, kad aš moku verkti. O to prisiminti aš nenoriu.
ESTÁS LEYENDO
Skaityti tiems, kurie jaučia tą patį
De Todo- Labas, kaip jautiesi? - Labas, jaučiuosi sušiktai. Sušiktai, nes myliu, nes nekenčiu, nes noriu, bet negaliu. O kaip jautiesi tu? - Jaučiuosi puikiai. Gyvenu, mėgaujuosi, kartais suklumpu, bet vėl lekiu. Mums nepakeliui. - Suprantu. *tiems kurie...
