Mergina, vardu Luna, beveik gyveno be tėvų. Jiems buvo nusispjauti ant jos, ji jiems nerūpėjo. Tėtis, Aronas, visada neišskiriamas su savo darbu. Mama, Rėja, visada būdavo išėjusi, užsiėmusi. Ir aišku jie nežinos, kad Luna turi nemiga. Ne, ji jos neturi. Ji pati atėjo pas ją. Todėl šį, beveik kaip ir kiekvieną, rytą ji išėjo nepapusryčiavusi, nieko tėvams nepasakiusi, bet truputį linksma, kadangi jos šiandien laukia Aleksas. Jos kažkas laukia...
Lauke buvo šiek tiek aptemę, bet šviesu. Tarsi būtų paryčiai. Luna iš savo tamsiai pilkų kelnių kišenės išsitraukė pusbalčius ausinukus, kištuką įkišo į telefoną, įsijungė savo mėgstamą muziką ir pradėjo savo kelionę į mokyklą.
*įsijunk ;) ---> https://www.youtube.com/watch?v=bRvFx9Get2s
Ji praėjo beveik visus savo kvartalo namus. Po kojomis vis tik ir praeidavo didelės, pilkos, betonu grįstos plytelės. Ji praėjo ir vienos, netoliese esančios girios dalį. Praėjo ir tą pačią, seną, apgadintą,medinę tvorą. Ir pagaliau, Luna priėjo mokyklą. Prieš įeidama į šį pastatą, iš toli ji matė Aleksą, sėdinti ant betoninio kampelio ir stebintį ją. Bet tik jis pamatė ją - stvėrė savo kuprinę, kelis vadovėlius ir įspruko per duris į mokyklą.
Skambutis. Luna sėdi savo priešpaskutiniame suole prie mokyklos lango. Visi iš klasės išbėgo šviesos greičiu, o ji, kaip visada, liko ramiai sedėti prie suolo ir ramiai dėtis knygas į kuprinę. Ji atsistojo, pasiėmė savo kuprinę, užsidėjo ją ant pieties ir žiūrėdama į žemę, net nepastebėdama, kad prieš ją stovėjo jis, Aleksas, Luna pakėlė galvą.
-Labas! Matau neskubi su visais bėgti kažkur, kur kojos neša,- šypsodamasis kalbėjo jis. Aleksas devėjo pilkos spalvos, lyg metalinį, megztinį ir ant peties pametęs savo kuprinę stovėjo priešais ją.
-Labas! Na taip, kur skubėti. Kaip kokie arkliai!- juokdamasi ir juokaudama atsakė ji.
- Tai jau tikrai. Neišalkai?
- Na, - pasakojo Luna,- pusryčių nevalgiau, bet su malonumu ką nors perkąsčiau. O tu?
- Tas pats... - ir davė*žaibą merginai. Ji iškart tai supratusi, pridėjo jam atgal.
- Tai ką, einam tada į tą, gyvulių tvartą,- šiek tiek nutęsdamas ir juokaudamas pasiūlė Aleksas.
Luna linktelėjo galvą ir šypsodamiesi, jie kartu ėjo iki to tvarto. Taip jie pavadino valgyklą.
~
Iėję pro duris, prieš akis jie pamatė daugybę mokinių: naujokų, krepšinio bei futbolo komandos narius, vienišius bei įsimylėjęlius. Abudu stovėjo ir tarsi kartu supratę tą pačią mintį rodė vienas kitam, kad galėtų apsivemti. Ir nusijuokė. Priėję prie laisvo stalo, atsiėdo, pasidėjo kuprines ir pradėjo kalbėti. Aleksas išsitraukė paties pasidarytą sumuštinį.
-Nori?- pasiūlė.
-Ne, dėkui.
- Imk, žinau, kad nori,- šypsodamasis, jis atplėšė didesnį gabaliuką savo sumuštinio, įdėjo jį į dėžutę ir pastumė jai.
-Ačiū, likau skolinga,- šyptelėdama atsakė Luna.
Po minutėlės prabilo Aleksas:
-Tai kodėl tu vakar, na teoriškai sakant šiandien, nemiegojai?- pasirėmęs, parodijuodamas tarsi susidomėjusį protinguolį, paklausė Lunos.
-Nežinau, nenorėjau miegoti,- pamelavo ji. Luna bijojo kam nors sakyti apie nemiga ir savo problemas. Ji jų gėdijosi. Galvojo, kad iš jos tiesiog pasityčios ir niekas nekreips dėmesio.
- Ketvirtą ryto?- supratęs, kad tai netiesa, klastai paklausė jis.
Ji šypsodamasi atsakė:
- Taip, o kas?
- Nieko. Tu bijai tai pasakyti. Suprantu, nes turiu tą patį, - jau rimtai atsakė vaikinas.
- Ką ta patį?
- Nemigą. Ką dar galiu turėti panašaus su mergina, kuri nemiega kartu su manimi ketvitą ryto, kai už poros valandų reikia keltis,- šypsodamasis ir rodydamas savo plačią šypseną atsakė Aleksas.
-Na taip...- šyptelėdama, sumurmėjo Luna.
*skambutis
Prieš atsistodamas ir eidamas į pamoką:
-Nepamiršk mes dar turim antros pamokos pertrauką,- truputį trenktelėjęs į stalą ir mikrtelėjęs Lunai, jis išėjo. Ir tik po kelių sekundžių, Luna pasivijo ji viename mokyklos koridoriuje:
-Nepamiršk, mes turime dar visą amžinybę laiko,- šypsodamasi praėjo pro šalį jo ir nubėgo į savo kabinetą, kur vyko geografijos pamoka.
