Visą pamoką Aleksas žiūrėjo į Luną. Kaip ji rašo, klausia mokytojo, žiūri pro klasės langą ir atsimena savo praėjusią naktį. Tai, kaip jie rašinėjosi. Bet Luna spėjo ir į jį žvilgtelėti. Ir dabar jų žvilgsniai susitaikė. Ir mokytojas pamatęs, kad jie atsiliko nuo klasės veiklos, pakvietė Luną prie lentos atsakinėti:
-Luna! Prašau ateiti čia prie lentos ir papasakoti apie cheminę formulę, kurią išmokom praeitą pamoką!- pasipiktinęs, stipresniu balsu surėkė jis.
-Na, aš...- nežinodama ką daryti trukčiojo Luna.
-Aš galiu!- drąsiai surėkęs ir pakėlęs ranką šūktelėjo Aleksas. Ir tik jis pakėlė ranką aukštyn staigiai pažiūrėjo į Luną ir plačiai nusišypsojo. O ji jam atgal. Tik dabar jos šypsena buvo labiau paslaptingesnė. Tarsi kažką įsivaizduotų.
-Na gerai, Aleksai,- pabrėždamas jo vardą skiemenimis, pakvietė jį mokytojas.
~
*skambutis*
-Ir taip pat nepamirškite atsinešti savo sąsiuvinių rytojui!- rūpestingai riktelėjo mokytojas.
-Kam?! Taigi vistiek nesimokysim!- riktelėjo vienas, klasės krepšinio komandos narys. Mokytojo akys sužaibavo ir nusekė jį ligi pat durų.
Kaip visada, Luna su Aleksu palieka klasę paskutiniai. Ir dabar juos pasitinka mokytojas su savo kalbomis:
-Ei, jeigu dar kartą pamatysiu tave užsiemančią kuom nors kitu, žinok, aš...
-Dar kartą pabandykite ją pavadinti "ei". Ji turi vardą,- piktai pertraukė Aleksas.
-O tu, negink jos! Ji pati tai gali padaryti. Nemaži vaikai esate!- rėžė atgal mokytojas.
-Noriu ir ginu!- ir stverdamas Lunos ranką, visas susiraukęs pabėgo pro duris kartu su ja.
Praėję kelis metrus nuo klasės durų, Aleksas susiprotėjęs, kad laiko jos ranką ją paleido. Bet Luna to nelabai norėjo. Tad ji, tą visą kelią iki kitos klasės ėjo truputį surauktu veidu.
Kadangi jiedu praėjo lauko duris, jis vėl stvėrė jos ranką ir paėjęs kelis žingsnius atgal greitai ją nusivedė į mokyklos kiemą. Ir paėjėję šiek tiek toliau nuo mokyklos, sustojo.
Aleksas apkabino savo rankomis Lunos pečius ir pradėjo kalbėti:
-Tavo vardas ne "ei". Tavęs niekas taip negali vadinti. Niekas, girdi? Net pati savęs! Nesuprantu, kaip jis gali ant tavęs taip sakyti? Kas jam?
-Aleksai,- bandė pertraukti Luna,- Aleksai!
Paėmusi jo rankas į savąsias, ji žiūrėjo jam tiesiai į akis ir sakė:
-Viskas buvo, yra ir bus gerai!- tylutėliai pašnibždėjo Aleksui. O jis, tarsi sustingęs, žiūrėjo jai į gražias akis. Atsikvepė ir nuleido rankas.
-Susitinkam šiandien, prie to fontano parke, 19 00,- ir tarsi duodamas įsakymą, paliko kiemą. O Luna stebėjo jį žvilgsniu. Vaikinas, pajutęs, kad jį stebi, atsisuko ir taip pat, kaip atsaku, pažiūrėjo merginai į akis.
