Luna grįžo namo. Priėjusi prie savo namo, baltų lauko durų, prie slenksčio atsikvėpė. Jos žvilgsnis ėjo kiaurai duris, per mažą langelį. Ji pasivalė savo juodus batukus į kilimėlį, atidarė duris rankena. Užėjo. Prieškambary, prie sienos, stovėjo maža minkšta kėdutė. Po kairė buvo laiptai į antrą aukštą. Priešais virtuvė, o iš kairės - svečių kambarys. Ji apsižiurėjo. Kuprinė buvo permesta per petį. Tamsiai mėlynos spalvos maišas dabar jau atsidūrė ant kėdutės, pamestas ir pakreiptas. Luna greitai nusimovė batus, net į juos nežiūrėdama. Apžiūrėjo kambarius ir nužingsniavo į virtuvę. Šioje didelioje patalpoje buvo didelis skaidrus langas, per kurį matėsi dalis lauko kiemelio ir tolyje - kelias bei prie jų kiti stovintis namai. Mergina pažvelgė per jį atsargiai. Vėliau užkando ir grįžo pas save į kambarį.
Luna ištraukė iš kišenės savo telefoną ir padėjo jį ant rašomojo stalo. Pati prisėdo ant savo lovos krašto. Priešais ją stovėjo didelė spinta su įvairiausios formos lentynomis, ant kurių buvo padėtos knygos, smulkmenos, suvenyrai bei ženkliukai iš tolimų kelionių, ir svarbiausia - laikrodis. Dabar jis labai domino merginą. Ypatingai. Būdavo momentų, kai ryte į jį pažiūrėdavo grėsminga veido išraiška. Bet šį kartą... Luna tarsi pastrigo laike. Ji žiūrėjo tai į laikrodį, rodžiusi antrą valandą po pietų, tai į langą, pro kurį matė kitus rudus namelius, gatvę, kuria važiavo mašina, bei berniuką, einantį šaligatvių su haskio veislės šuniu. Ji įsižiūrėjo į jį.
-Jis toks panašus! Gal čia jis? Bet ne, jis gi gyvena kitame kvartale... Bei šuns, tikriausiai, neturi,- ištarė ji sau. Ji prislinko prie lango arčiau, bandė įsižiūrėti į jį.
-Ne, ne jis...-liūdnai pašnibždėjo ji.
Valandėlę pasedėjusi, tarsi kas šautų į galvą, ji pašoko nuo lovos, greitai stvėrė savo telefoną, kelias monetas, gulėjusiąs ant stalo, šviesiai pilką megztinį, kabojusį ant kėdės, ir išlėkė per duris. Abejas. Beeidama, susirišo gražius, banguotus plaukus gumyte. "17 30" - štai ką rodė ant rankos juodas laikrodis. Kišenėje gulėjo ne tik telefonas ir pinigai. Ji išsitraukė ausinukus. Paspaudė mygtuką ant telefono, ir... Ji kitame pasaulyje.
Ji priėjo stotelę. Stotelėje stovėjo moteris, vyriškis, o ant suolelio sedėjo pagyenusi moteris su keliais maišais po ranka. Luna apsižvalgė. Pakėlusi galvą, ji pamatė senovinį laikrodį, stovintį netoli autobusų tvarkaraščių. "Septynioliktas"-ištarė moteris. Tiksliau ji tai išgirdo. Priešais atvyko ilgas, tamsus autobusas su užrašu "17. Aikštė - centras". Iš autobuso išlipo daug žmonių. Tad Lunai teko prasisprausti pro žmones ir patekti į autobusą. Ji atsižymėjo elektroninį bilietą ir susiradusi vietą, atsisėdo. Kelias ilgas, laikas tiksi... Ji vis dar "tame" pasaulyje. "Vinco Kudirkos aikštė" - pasigirdo moteriškės balsas. Luna atitraukė akis nuo autobuso lango ir pažiūrėjo į transporto priekį.
-Reikės, Luna, reikės... Neturi išeities. Bet juk tu nori, ar ne? Palauk, kas... - ji buvo pasimetusi, išsigandusi.
"Karaliau Mindaugo tiltas". Po šių žodžių, Luną galėjo matyti kiti žmonės jau ne autobuse, bet einančią šaligatvių nežinia kur. Pastatai buvo aukšti, danguje matėsi saulėlydis, jo atmestos spalvos. Langai skleidė šviesas, automobiliai - garsus. Ji keliavo senamiesčiu. Žvelgė pro praeivius, matė visko. Iškaba - "GO kavinė. Užeik!". Būtent čia Luna ir sustojo. Atsidarė durys, suskambėjo skambutis. Erdvioje patalpoje, ligi pat jos galo, žmonių buvo nedaug. Prie baro stovėjo jauna mergina, dvidešimties metų. Prie jos sedėjo vaikinas, panašaus amžiaus. Jie bendravo. Mergina pasidėjusi ranką prie smakro, šypsojosi ir žiūrėjo į jį, o jis kažką įnertingai pasakojo jai. Po minutėlės, jie nusijuokė. Luna vėl apsižvalgė. "Pergalė! Prie lango vieta tuščia" - pamanė ji. Priėjusi prie baro, užsisakė:
-Sveiki. Man vieną karšto šokolado puoduką.
-Didelį ar mažą?- barmenė šypsojosi ir žiūrėjo į Luną.
-Mažą,- ji nusišypsojo atsaku.
-Du zlotai.
Luna ant padėklo padėjo kelias monetas. O tuo tarpu, barmenė jai padavė karšto šokolado puodelį ir ištarė:
-Prašom. O tu graži mergina, tau pasiseks. Prižadu.
Jos abi viena kitai šypsojosi.
-Malonu tai girdėti,- atsakė Luna ir prisėdo prie lango. Ji įsitaisė ir pažiūrėjo į laikrodį. Dabar jis rodė "18 10". Mergina stebėjo judančius žmones bei mašinas, tiltą, upę, autobusus, pastatus... Visą judantį miestą. Jos kūnas sušilo, lūpos buvo šiltos. Muzika, karštas šokoladas, miestas - viskas tai jai sukėlė vieną ir vienintelį prisiminimą. Jį. Aleksą. Ji žinojo, kad po penkiasdešimties minučių, jai reikės palikti šią gražią vietą. Bet ji atsidurs kitoje. Dar geresnėje. Su įdomiu žmogumi. Luna vis galvojo, kam Aleksas ją pakvietė susitkti. Gal jis supyko? Gal tai viskas per mane? Ką jis nori pasakyti? Ką jis dabar galvoja apie mane? Man gėda... Visos mintys kilo, kaip garai mintyse.
Jos akys užstrigo ties viena vieta - stotelė toly. Kodėl būtent stotelė? Todėl, kad ant suoliuko sedėjo kai kas. Tas, kas skleidė ir kėlė visas mintis jos galvoje. Visi jausmai atskleidė spalvas. Lunos akys padidėjo. Ji išgėrė paskutinį likutį puodelyje ir jį išmetė.
-Viso gero! Šokoladas buvo tikrai skanus! - paliekanti kavinę, Luna išbėgo.
-Į sveikatą! - surėkė barmenė, kad mergina išgirstų.
-O ji tikrai šauni,- lydėdamas žvilgsniu, vaikinas tarė barmenei.
-Nagi, Vilhemai, baik, - mergina patsūmė ranka ir nusijuokė. O jis atsižvelgė į ją ir taip pat juokėsi.
Luna ne bėgo, bet sparčiai ėjo. Vis atsargiai žiūrėdama. Iki stotelės buvo ne taip ir arti, bet ne per toliausiai. Juos skyrė tiltas bei dar viena sankryža. Šviesoforas parodė ženklą. Dega žalia. Luna pradėjo judėti sparčiau. Štai ir tiltas. Čia ji ėjo lėčiau. Jos šilta ranka lietė šaltas geležines atramas. Ji jautė tą šilumos kontrastą. Luna stebėjo, kaip tenka upė. Ji buvo srauni, lėta... Kaip tik atsižvelgianti į jos jausmus dabar.
Tiltas baigėsi. Luna pamatė ryškia reklaminę iškabą prie stotelės. Ji įsižiūrėjo į ją. Po sekundės, prie tos pačios iškabos pasirodė veidas, vėliau ir visas žmogus. Taip, tai buvo jis... Jis pats. Luna išsigando. Ji staigiai įkvėpė.
-Ką tu čia darai? - tarė jis.
-O tu? - su išgąstim žvelgė Luna.
-Ruošiausi važiuoti į susitikimo vietą. O tu?
-Aš taip pat.
-Bet juk tu gyveni kitame miesto gale?
-Na taip. Nenorėjau būti namuose, tad išvykau... - akyse pasimatė liūdni jausmai. Tarsi kokie baisūs prisiminimai vertų jos širdį.
-Nagi, kas atsitiko? Eime...-Aleksas viena ranka paėmė jos, o kita apkabino per petį. Taip jie apsikabino. Jis uždegė ugnį jos viduje, jos tamsiame pasaulyje. Ir ji nusišypsojo. Nes ji jautė tą šilumą ir gerumą, sklindantį nuo jo.
-Kur keliausim? - paklausė Aleksas, stebėdamas ją.
-Galime nueiti iki parko, ten yra tiltelis. Ten gražu... Ypač dabar.
