*Pranešu apie pasikeitimus. Iš anksto labai visų atsiprašau. "Nuo šiol pasakojimas keičiasi - viskas bus pirmuoju asmeniu." Asmeniškai, man lengviau :)*
____________________________________________________________________________
18 59. Viena minutė ir mes turėtumėme jau būti kartu. Bet mes jau susitikome. Ėjome palei upę, šaligatviu. Už mūsų nugarų palikome tiltą. Jis vis dar buvo kankinamas automobilių garsų, šviesų, žmonių... Tą akimirką aš jaučiau save kitaip, nei visada. Aš buvau laiminga. Nepaisant visų mano problemų, kurias kada nors papasakosiu... Jos dingo. Išnyko. Oras buvo šiltas, jaukus. Namai bei pastatai buvo aukšti, skleidė šviesas. Buvo taip jauku.
Ėjome krantine. Mačiau automobilius: vieni juodi, kiti šviesūs. Bet man jie visi atrodė, lyg judėtų vientisa pilka masė, kuri atmosferą, šį vakarą, daro dar jaukesnę. Atrodo senamiestyje, ypatingai tokiu laiku, judėjimas, aplamai visų žmonių ir objektų, turėtų būti menkas, lėtas... Bet jis mums netrukdė. Mes kalbėjome ilgai, bet nenuobodžiai. Kalbėjome taip ilgai, kad net nepastebėjau, kad mes praėjome jau daugiau, negu puse miesto dalies.
Priėjome labai ramią vietelę. Tokios net nepažinojau. O gal net ir išvis nebuvau. Šią erdvę pasirinko jis. Nes žinojo, kad čia dviese jausimes patogiau, lengviau, ramiau. Man nakties jausmas dar nesibaigė, o kaip tik, buvo tik prasidėjęs.
Priėjome parką. Jis buvo milžiniškas... Mano akims. Aleksas pasiūlė nueiti link kažkokios įdomios vietos, kurios aš nežinau. Mąsčiau visą tą kelią, ar čia specialiai, ar kaip...
Priėjome aikštelę, kurioje buvo keli suoliukai bei šalia - didžiulis, ištysęs gyvenamasis pastatas. Jis skleidė šiltą bei ramią šviesą, kuri man labai patiko. Jis tarsi traukė mane prie širdies.
Mes prisėdome. Jau tada matėsi žvaigždės...
-Žiūrėk! Žvaigždė krenta!
- Kur?- nustebau. - Kur tu ją matai?
- Juokauju... - ir nusišypsojęs pažvelgė į mane. Atsikosėjęs, tęsė. - Klausyk, o tu... O tu niekada nebandei... Na, supranti.
Aš vaizdingai parodžiau savo atsakymą kūnu, kad nesuprantu, apie ką jis taip velniškai gražiai šneka.
- Na, kai du žmonės esa tarpusavy arčiau, nei metras.
Nuo šio sakinio, jis įsižiūrėjo į dvi vietas: į daugiabutį ir į šaligatvio plyteles, kurios jam atrodė labai įtakingai dominančios jį. Pratęsė:
- Kai žmogus gali pagaliau paliesti kitą, nes jis be apkabinimų nebegali gyventi. Tai jo stygius. Tai trūkumas, per kurį jis gadina ir glamdo save, kaip metalo gabaliuką. Bet jis pagaliau gali priartėti prie žmogaus jau arčiau, negu metras. Na...- ir pradėjo rankomis maskatuoti, rodydamas, ar supratau pagaliau jo mįslę, ar ne.
Man į galvą toptelėjo mintis. Labiau baimė. Ką daryti? Aišku, aš supratau, ko jis tikisi. Arba nori. Ir mano dvasia parodė jam mano susimėtymą. Jis, aišku, lengvai jį pastebėjo. Ir pradėjo gintis:
- Ne ne ne. Visai ne taip. Ne... - susiėmęs už galvos rankomis, atsistojo ir nuėjo kelis metrus toliau nuo to pačio suolelio, ant kurio sėdėjome.
Aš susigrimzdau. Kas, jeigu aš įskaudinau žmogų. O dabar žiūrėkite: jis pats save prarado ir ieško savyje problemos ir kaltumo, nors tai esu aš. Aš suklydau, aš padariau klaidą. Pradėjau ją taisyti. Jis vis dar stovėjo tolėliau nuo manęs, taip pat susiėmęs už galvos, tarsi įrodynėdamas savo idėjoms ir mintims, kad jos liautųsi jį valdžiusios.
Aš priėjau. Iš pradžių du metrus nuo jo, vėliau arčiau. Arčiau ir arčiau. Priėjau iš nugaros. Luktelėjau... Pabaksnojau jam į petį. Kažką sušnibždėjau, o jis atsisuko.
- Priimk mano atsiprašymą ir tegul sušildo tave naktis. Tu pažeidžiamas, kaip ir aš. Bet aš pertvarkiau ką tik tave.
Jis klausėsi. Įdėmiai... Gyvenime nesu mačiusi tokio dėmesingumo ir klausymo. Toks žmogus turėjo būti man kaip dovana. Kaip lemtis, likimo pasiųsta. Aš jaučiausi labai ramiai. Toks jausmas... Keistas. Bet malonus. Tarsi aš stoviu priešais žmogų, kuris mane daro dar laimingesne. Jo nuoširdumas liejasi į mano širdį. Ta aplinka, medžiai, parkas, paryčių debesys... Luktelėjom. Tarsi buvome sustingę. Tada jis priartėjo jau arčiau, nei metras. Ir štai aš jį jaučiu savo glėbyje. Tiksliau atvirkščiai. Tai aš esu jo glėbyje. Mes apsikabinome. Nenorėjome paleisti šilumos į šaltą orą. Norėjosi laikyti ją amžinai. Todėl spaudėme ją taip stipriai, kiek tik galėjome.
Man atrodė, kad jo akys pradėjo ašaroti. Bet taip nebuvo. Bet pajaučiau teisingą jausmą. Jis taip pat jautėsi. Prisipažino vėliau:
- Tavęs dar nebuvo mokykloje... Tą dieną. Aš jaučiausi beviltiškai tuščias. Tarsi aš esu tik anatominis kūnas. Leisgyvis, vaikštantis mokyklos koridoriais...
