My little Wolf: Revenge

Episode 5

-Džoss-
Šviesa pasiekia mano akis. Susiraukiu ir palendu po kadra.
-Kelkis, Džo. Mes išvykstame.-sukomanduoja Eric.
Pasimuistau ir išlendu iš po paklodės.
-Čia žmonės normaliai nemiega ar kaip?-sumurmu vėl užsidengdama antklode.-Nesiruošiu niekur eiti.
Kelias sekundes jis dar pastovi, klausausi, ką jis daro: staiga pakylu nuo lovos ir staigiai krentu ant minkšto kilimo. Paklodė draikosi at žemės, mutuliuojasi, kol galiausiai išlenda mano galva. Virš savęs matau patenkintą vaikino snukį.
-Jei nenori kad išdaužyčiau laimingą tavo makaulę, geriau jau pakelk mane.-supykusi suurzgiu ir tuojau pat sulaukiu pagalbos.
Pastatęs mane ant kojų, Eric žingtelėjo žingsnį manęs link. Dabar stovėjome 5 centimetrų atstumų ir norėdama pažvelgti jam tiesiai į akis reikėjo užversti galvą. Wow. Jis tikrai aukštas.
Staiga vaikinas sustingo. Iš tikrųjų net nežinau kodėl. Tiesiog stovėjome ir žiūrėjome vienas kitam į akis. Tikrai keista. Tiesą pasakius buvau susigundžiusi jį pabučiuoti, bet a) jis buvo per aukštas b) stovėjo ir mąstė kažką kitą ir c) ką aš sau galvoju? Juk juo negalima pasitikėti, tiesa?
Nusuku akis ir nueinu prie stalo, kur manęs laukė šviežutėliai pusryčiai ir nauji rūbai. Tik šį kartą ne paprasti treningai, o tvirti džinsai, kieta liemenė su antpečiais ir kareiviški batai. Trumpai apžvelgusi viską imiau kirsti maistą.
-Kažkodėl manau, kad jie žino apie tavo sugrįžimą.-po ilgos tylos taria Eric.
-Kodėl taip manai?-pilna burna vos ištariau normalų sakinį. Maistas čia tikrai skanus.
-Matai... - atsisuka. - Gal ir nebuvai nužudyta, bet jūsų sielos susijungė. Ir tas atsijungimas aikštėje...
-Ten buvo vizijos. - patikslinau.
-Palauk, kodėl anksčiau to nesakei?
-Na tai buvo gana akivaizdu. Juk nenualpau, mano akys buvo pamerktos, kritau į vandenį ir panašiai...
Jis papurtė galvą ir staigiai susiėmė už jos. Tada vaikščiojo po kambarį gal 5 minutes pirmyn atgal.
-Gerai, papasakok ką matei.
Tie vaizdai nebuvo vieni iš tų, kuriuos norėčiau dabar prisiminti.
-Daug kraujo. Vilkų kraujo. Mačiau save ir baltas akis, bet ne mano. Ir juodaplaukį vaikiną. Nepažinau jo... Atleisk, tai viskas, ką pamenu. - pasakiau.
Jis pasikrapštė galvą ir tada kaip niekur nieko pasakė:
-Apsirenk, susiruošk, išvykstame po 10 minučių. - sukomandavęs nedelsiant paliko kambarį. 
Tokios jo nuokaitų kaitos išvarys mane iš proto.
...
Lauke viskas buvo gerokai kitaip negu viduje. Pastato visiškai nesimatė, nei išėjimo, nei langų, kuriuos aš tikrai prisimenu. Aplinkui buvo žalia, šviesu, pilna medžių ir tankios jų lapijos. Nežinau kodėl, bet šį vieta man atrodė kažkur matyta. O gal man tiesiog pasivaideno?
-Nagi, pasiversk. Juk neketini keliauti nesaugiame žmogaus pavidale? - paklausė juodaplaukis.
Eric minėjo, kad kelionė bus tolima. Bet keliaujame tik dviese. Tikriausiai taip geriausia. Neatkreipsime į save tiek daug dėmesio.
Sutrikau po ką tik pasakytų Eric žodžių. Niekada dar nebuvau pavirtusi vilke, ko gero tai bus pirmasis mano kartas. Užsimerkus netikėtai iškyla Samm veidas, prisimenu jo žodžius ir pamokymus. Jaučiu, kaip mano akys pavirsta juodos bedugnės spalvos...
-Negaliu...-susierzinusi pasakau. Aš tiesiog nemoku.
-Kas kaskart verčia tavo vidų sukilti, tavo emocijoms prasiveržti? Galvok apie kažką labai svarbaus tavo gyvenime, galbūt svarbų įvykį. Susikaupk ir viskas vyks savaime.
Lengva kalbėti, kai visą savo gyvenimą esi vilku.
Padarau kaip jis liepia. Susitelkiu ties neapykanta, prisimenu savo mirties dieną, Samm - išdaviką, kuriam niekada neatleisiu.
Viduje jaučiu keistą jausmą, tarsi kažkas imtų plėšti mano šonkaulius iš vidaus.
Viskas sustoja. Asimekusi suprantu, kad esu vilkas. Tiesiog jaučiu tai.
Gyslose pašėlęs bėga kraujas, akys mato visiškai kitokį pasaulį, viskas raibuliuoja,vos išstoviu ant kojų. Iš kažkur atsiradęs vilkas prisiglaudžia savo kūną taip, kad galėčiau atsiremti ir nenuvirsti. Po minutės mes jau apsiuostinėjame ir sukiojomės vienas aplink kitą kaip tikri šunys. Buvo tikrai linksma. Žvelgiau į žalias Eric akis ir mačiau visiškai kitokį jį. Ir neturiu omenyje juodo jo kailio. Vaikinas buvo pasikeitęs viduje.
Skuodėme per mišką į Pietus vis vienas kitą stumdidami ir kandžiodami už ausų. Tikriausiai tai buvo pirmas kartas, kai pasijutau normali ir linksma. Vilko kailis man labiau patiko.
Vakarėjant sustojome atokioje  stovyklautojų paliktoje pynlaukėje. Atsiverčiau atgal. Stebėtina, bet turėjau visus rūbus ant savo kūno, taip pat, kaip ir mano pakeleivis. Trumpam prisėdau ant šaltos žemės.
-Tu pajutai tai taip pat kaip ir aš? - tyliai paklausiau Eric, jam bekuriant laužą.
-Turi omenyje žemės šerdies plakimą?Mes visi tai jaučiam. -jo šypsenėlė žaismingai žybtelėjo tamsoje.
Galiausiai laužas suliepsnojo ir po visą miško tuštumą pasklido šviesa. Vaikinas atsisėdo šalia manęs. Tiesiog žvelgėme į liepsnas tylėdami.
-Turi žalias akis, esi silpniausias iš vilkolakių rūšių. Bet kodėl gali pasiversti ne pilnaties metu ir taip greitai bėgi? - nutraukiau nejaukią tylą.
-Buvau auginamas kitaip nei visi vilkai. Gyvenau Sergėtojų rūmuose. Su manimi buvo eksperimentuojama, leidžiamas kitokių vilkų kraujas, keičiamos ląstelių struktūros... Mano tėvai buvo tie, kurie kasdien suleisdavo po dozę vaistų į mano kraują. Supratau, kad jie blogi žmonės, todėl... Na.. tai labai ilga istorija.
Ar jis ką tik man atsivėrė? Taip paprastai? Tikrai drąsu.
Dabar žvelgiau į jį kitaip. Eric atrodo tikresnis ir patikimesnis nei anksčiau.

Žiūrėjome vienas kitam į akis, šėliai šoko ant jo veido, lūpų, akių kampučių...
Norėjau nusisukti, nes tai darėsi tikrai nejauku. Staiga jis suimė mane už smakro ir staigiai pabučiavo lūpas taip godžiai aistringai, lyg būtų norėjęs padaryti tai visą šį laiką.
Išpūčiau akis ir nustūmiau vaikiną kiek galėdama toliau nuo savęs.
-Gal išprotėjai? Ką tu darai?- isteriškai surikau.
-Bandžiau tave pabūčiuoti, jeigu kartais nepastebėjai.
-Žinau!
Jis trumpam nuraudo ir nusuko akis.
-Tu juk supranti, kad jei dar kartą taip padarysi, neteksi savo iškrypusio liežuvio.-po ilgos tylos pasakiau. 
-Aš maniau kad tu būsi nieko prieš.. - nejaukiai numykė Eric.
Susiraukusi atsistojau ir pradėjau iš krepšio traukti miegmaišį. Kur gi ne.. Nieko prieš. Žinoma.

"Ei"  
Pramerkiau savo akis.
-Kas yra, Eric.. - mieguista suurzgiau.
"Eik iš čia. Dabar "
Sustingau. Tai nebuvo vaikino balsas.
-Eric. - sukuždėjau. Nė garso. - Eric!
Šį kartą miegmaišis sučiuženo ir išgirdau jo balsą.
-Kas nutiko?
Drebanžiomis rankomis
-Balsas. Negirdėjai?
-Ne, tau tik vaidenasi, Džoss, eik miegoti.
-Tu nesupranti. Aš jį tikrai girdėjau.-suvirpėjau.
-Na gal jis tik tavo galvoje? Gal sapnuose sušūkai ar panašiai..
-Man rodos, kad jis mano mamos.-nutraukiau jį.
-Tai juk neįmanoma. Net jei ir būtų, ji negalėtų skambėti šiaip sau. Tavo mama mirusi - ji dvasia. O joms reikia labai daug galios norint susisiekti su gyvaisiais. Tau  tikriausiai pasigirdo.
-Tu tikrai tikrai nesupranti. Tai tikrai buvo ji.-įtikinėjau.-Ji man liepė dingti iš šitos vietos.
-Kodėl turėtų?
Už Eric silueto išvydau aiškų šešėlį.
...
Ačiū skaitantiems!
Vote ✴!
Comment ❤!