kai pabaigi skaityt labai gerą knygą, apima tas jausmas
tiesiog dar pasklaidai lapus, net nelabai susivokdamas, kad viskas, pabaiga, daugiau nebėra.
viskas kaip ir baigėsi, visi galai, regis, suvesti, bet tu dar nebuvai pasiruošęs skirtis su tais protagonistais, piktadariais ir net šalutiniais veikėjais, nes jie visi tau atrodo dar gyvi, dar kvėpuoja, tad kodėl taip ėmė ir - pabaiga?
tavo protas nesupranta, kad tai nebuvo tikra istorija, tik užrašyti ant popieriaus žodžiai, tad tu irgi nenori suprasti, kad visi žodžiai išsenka, o visos istorijos kažkada nutrūksta.
kodėl privalo būti pabaiga?
manau, mes visi turim atsakymą - ir jis gražus, galbūt netgi geresnis už nenutrūkstančią įvykių grandinę.
mano nuomone - ir daugelio kitų, sprendžiant pagal svetaines kaip ao3, tumblr ir netgi tą patį wattpad - istorija baigiasi tam, kad pats galėtum ją pratęsti.
paskutinis puslapis - ne pabaiga, o starto linija tavo vaizduotei. tai, ką po paskutinio žodžio sukuri tu, yra istorijos tęsinys; galbūt jis tik tavo, bet tuo jis ir ypatingas - sukurk jį. užrašyk jį.
net jei pati istorija nėra tavo, tęsinio jam sukūrimas nepadarys tavęs prastesniu rašytoju.
:')
YOU ARE READING
Kur gi ta Tobulybė?
Non-Fictionkaip rašyti? ką rašyti? kada rašyti? kaip parašyti tobulą istoriją? kodėl? -- trumpai tariant, čia tiesiai šviesiai išdėti visi mano jausmai savo kūrybinėms petraukėlėms - tiek geri, tiek pikti - gal keletas patarimų iš patirties ir, svarbiausia, n...
