Karštoji Linija | ✓

skambutis #23

"Sveika, Tigane."

"Spėju, kad katė išlindo iš maišo." Ji nusijuokia. "Sveikas, Evanai. Malonu susipažinti. Aš Tiganė."

"Turi stebėtinai labai panašų balsą į mano draugės Ty. Turėsiu vėliau jai apie tai papasakoti."

Ji nusijuokia ir švelniai atsidūsta. "Ačiū, kad pakalbėjai su mano broliu. Žinau, tikriausiai tai buvo labai keista, bet aš nežinojau ką jam atsakyti, kai jis paklausė kodėl visą savo laiką praleidžiu kalbėdamasi telefonu."

"Viskas gerai. Manęs tai netrikdė."

"Taip pat norėjau parodyti, jog pasitikiu tavimi. Tai, ką Benis sakė, yra netiesa. Aš tavimi nesinaudoju, kad užsidirbčiau daugiau pinigų."

"Žinau, kad nesinaudoji."

"Aš bandau būti atviresnė." Ji pasako. "Tiesiog šiek tiek baisu, kai žinau, jog viskas gali sugrįžti atgal ir persekioti mane."

"Žinau. Viskas gerai. Nesitikiu, kad manimi pasitikėtum."

"Bet aš tavim pasitikiu. Manau, kad tai ir yra baisiausia dalis. Nemaniau, jog kažką tau pasakosiu apie savo gyvenimą, bet dabar noriu tau papasakoti viską."

"Suprantu, ką turi omenyje. Nemaniau, kad kažkada būsiu toks beviltiškas, jog paskambinsiu sekso karštąjai linijai ir papasakosiu visas savo problemas nepažįstamam žmogui. Bet dabar kai toks esu, negaliu įsivaizduoti, jog tau nieko nepasakočiau."

"Aš labai džiaugiuosi, jog paskambinai man tą vakarą, Evanai."

"Aš irgi."

Ji patyli. "Aš ne tik dirbu karštojoje linijoje dėl pinigų. Na, dėl pinigų. Bet yra priežastis kodėl man jų reikia."

"Jau sakei, kad tau reikia susimokėti už savo mokymasį. Suprantu. Universitetas yra brangus. Aš neteisiu tavęs."

"Aš turiu stipendiją." Ji tyliai pasako.

Jis kurį laiką tyli. "Gerai? Tada kam tau reikalingi pinigai?"

"Mano brolis Krisas pateko į avariją prieš metus. Jį suparaližiavo nuo kaklo žemyn. Jis gyvena su manimi ir aš juo rūpinuosi. Jis nekenčia, kad juo rūpinuosi, bet mūsų tėvai išvažiavo gyventi kitur ir tai buvo geriausias sprendimas."

Jis tyli, apdorodamas informaciją. Prieš Evanui norint kažką pasakyti, ji tęsia pasakoti toliau.

"Jo žmona mirė avarijoje." Ji tyliai pasako, su liūdnumo gaidele. "Krisas yra labai pasipiktinęs. Jis, na, jis ne iš tų žmonių, kuris lengvai priima pagalbą. Vienintelis dalykas, kuris jį vis dar daro laimingu, yra jo dukra Zoja. Aš taip pat padedu ja rūpintis."

"Oho." Jis pasako, nežinodamas ką daugiau galima pasakyti. "Labai daug ištveri būdama dvidešimties metų."

"Susitvarkau." Ji pasako su šypsena veide. "Dėl to ir dirbu šį darbą. Man reikia pinigų ir pakeičiamų valandų. Niekada nežinau, kada Krisą reiks nuvežti pas gydytoją, ar kada reiks likti vienai namie su Zoja. Turėti darbą, kurį galiu dirbti namie yra geriausias pasirinkimas, kad užtikrinčiau, jog vistiek gausiu pinigus, jei net negaliu išeiti iš namų."

"Ty, nebūtinai turi man pasiaiškinti."

"Tiesiog noriu, kad žinotum, jog nebūčiau pasirinkusi šio kelio sau. Man nepatinka, kad tai yra mano darbas. Dirbu jį, nes privalau. Jis tapo- nesvarbu."

"Kas?"

"Nieko."

"Ką norėjai pasakyti?" Jis paklausia.

Ji atsidūsta. "Jis tapo pakenčiamas tik tada, kai pradėjau kalbėti su tavimi."