Karštoji Linija | ✓

p a s i m a t y m a s

Evanas nuleidžia automobilio veidrodėlį žiūrėdamas į savo atspindį paskutinįjį kartą, prieš jam įeinant į restoraną. Jie buvo nutarę susitikti Merserio gatvėje septintą valandą vakaro. Jis žvilgteli į laikrodį, kuris dabar rodo šešias valandas ir penkiasdešimt penkias minutes, ir nervingai atsidūsta.

"Sumautai nusiramink." Jis sau sušnypščia. "Tai tiesiog Ty. Juk tu nesusitinki su prezidente, kvaily."

Įprastai, jis nebūtų su savimi kalbėjęsis agresyviai. Bet dėl kažkokios priežasties jis pamanė, kad tai yra būtina, norint įgauti drąsos pagaliau išlipti ir nueiti į restoraną.

Paskutinį kart atsidūsdamas, jis patraukia veidrodėlį į šoną ir išlipa iš automobilio. Jis nušluosto savo drėgnus delnus į kelnes ir trukteli savo pečius atgal, pasitikinčiai einant link restorano įėjimo.

"Sveiki!" Savininkė linksmai pasisveikina. "Kuo galėčiau jums padėti?"

"Sveiki," Jis patraukia už savo apykaklės. "Turiu rezervavimą dviems."

"Puiku! Koks rezervacijos pavadinimas?"

"Halversonas."

"Halversonas dviems. Eikite paskui mane." Ji pasako, pagriebdama du meniu ir lydėdama jį link pietavimo ploto.

Kai tik atsisėda, jis išsitraukia telefoną laukdamas kol ji parašys. Laikrodis dabar rodo šešias valandas ir penkiasdešimt devynias minutes. Ji sakė, kad visada vėluoja. Praeina dar kelios minutės ir jo telefonas suvibruoja, pranešdamas jog jis gavo žinutę.

Įeinu į restoraną!

Jo visas kūnas suakmenėja, jam žiūrint į įėjimą, bandant sureguliuoti savo kvėpavimą. Viskas. Jis pagaliau susitiks su Tigane. Po kelių sekundžių, durys prasiveria. Įeina mergina, sukandusi savo apatinę lūpą, kas yra tik nervinimosi įprotis. Ji žvilgteli į jo pusę, ir jų akys susitinka. Nežinant ką daryti, jis pamojuoja.

Ji nusišypso ir pakelia ranką norint jam pamojuoti atgal, prieš jai einant link jo stalelio. Jai nuėjus pusę kelio, jos koja už kažko užsikabina ir ji nukrenta ant grindų.

Evanas šokteli iš savo vietos, skubėdamas jai paiimti už rankos ir padėti atsistoti.

"Jau krenti dėl manęs?" Jis pajuokauja ir nusišypso savo visko verta šypsena.

Ji nupūčia plaukų sruogelę sau nuo veido ir nusijuokia. "Iš tikrųjų aš ieškojau kelio kaip patekti į pragarą. Pamaniau, kad ten praleisiu geresnį laiką, nei šiame pasimatyme."

"Auč." Jis nusijuokia, keldamas ją nuo grindų. Jie pagaliau stovi vienas priešais kitą, ir jis pasinaudoja šią akimirką pažvelgti į jos veido bruožus. Ji kitokia, nei kad jis tikėjosi, bet vistiek graži.

Jos skruostai nusidažo tamsia raudona spalva, kai ji ištiesia ranką ir pasako, "Labas. Aš Tiganė."

Jis žvilgteli į jos ranką, ją nustumdamas į šoną. Jis apglebia ją šiltam apkabinimui ir pasilenkia link jos ausies tyliai pasakydamas. "Malonu susipažinti, Tigane. Aš Evanas."

Jos šiluma vis menkėja ir menkėja jo rankose ir jis susiraukia nieko nesuprasdamas. Kai jis atsitraukia, jos nebėra. Jis apsižvalgo aplink kambarį, galvodamas kur ji galėjo nueiti, bet tada pastebi, jog visas restoranas pradeda lėtai pradingti. Stalas po stalo.

Jo akys lėtai prasimerkia ir jis apsidairo aplink savo miegamąjį.

Jis pasižiūri į telefoną, kuris dabar rodo keturias valandas ir septynias minutes ryto. Jis patraukia link savo adresatų ir paspaudžia ant Ty numerio, laikydamas telefoną prie ausies ir laukdamas kol ji atsilieps.

"Klausau?" Ji tyliai sumurma.

"Labas." Jis nusižiovauja.

"Evanai? Dabar," Ji patraukia telefoną nuo ausies. "Ketvirta valanda ryto. Kodėl tu man skambini?"

Jis užmerkia savo akis. "Tiesiog norėjau pasitikslinti, jog tu vis dar čia."

"Ką? Taip, aš čia."

"Gerai." Jis pajaučia kaip lėtai grimzda į miegą. "Labos nakties, Ty."

"Labanakt."