Threatening Heartbeat // Z.M.

13. Part

Atsibudus ryte iš pradžių nesupratau kur esu, paskiau prisiminiau, kad vakar naktį atvažiavau į sodybą. Tingiai atsikėliau ir nuėjau į vonią, susitvarkiusi ir apsirengusi baltais marškinėliais su šortais ir juodais bateliais nusileidau pavalgyti. Pasidariusi valgyti atsisėdau verandoje ir naršiau po socialinius tinklus. Nieko ten gero neradau apart teroristų išpuolius ir vagystes, kaip visada tas pats per tą patį.

Šiandien oras labai geras, manau eisiu apsižvalgyti po teritoriją ir galbūt išsimaudysiu jūroje. Išplovus indus nuėjau apsimauti maudymą. Pasiėmus raktus su telefonu išėjau iš namų ir užrakinau juos. Eidama pakrante išsitraukiau telefoną ir įsijungiau jį, nes vakar čia atvažiavus jį išjungiau. Telefone buvo praleista labai daug Dylan praleistų skambučių ir žinučių, Taip pat kelios nuo Lucy. Visai ją buvau pamiršusi. Tiek Lucy, tiek Dylan parašiau tą patį, kad truputi noriu pailsėti, greit grįšiu. Pasidėjus savo daiktus ant smėlio pasileidau į jūrą. Šokau tiesiai į bangą ir sulaikius kvapą plaukiojau po bangomis kol jo pritrūko. Likusia valandą tiesiog praleidau atsipalaidavus plūduriuojant paviršiuje ir mąsčiau, koks gyvenimas būtų, jei aš dabar turėčiau šeimą... Turbūt mes visi dabar plaukiotume čia ir džiaugtumės turėdami vienas kitą... Na, bet laiko neatsuksi atgal, dabar aš viena ir suradusi tėvų žudiką jam atkeršysiu už tai. Nors policija rankas nuleido jau prieš 8 metus, aš to nepadariau, dar turiu truputi vilties, kad man pavyks, nors ir ji po truputi senka...

Po savaitės*

Šiandien ta diena kai grįžau namo į LA. Namuose tuščia kaip visada. Šiandien šeštadienis, taigi poryt į mokyklą, bet dabar apie ją man galvoti reikia mažiausiai. Šiandien dar žadu aplankyti Lucy, jai turbūt įdomu kur aš buvau pradingusi. O vėliau, dar reikia nulėkti iki sandėlių ir pažiūrėti, kaip visi gyvuoja, jie turbūt taip pat turės klausimu kodėl taip staigiai išlėkiau.

Surinkusi Lucy mobilaus numerį paspaudžiau skambinimo mygtuką. Po kelių sekundžių išgirdau jos balsą.

-Klausau?

- Sveika Lucy. Tai Candy.

- Sveika Candy. Kaip senai matėmės, kur buvai dingusi? Galvojau mirsiu mokykloje iš nuobodulio be tavęs!

- Tiesiog norėjau pabūti viena. Gal galėtumėm susitikti po 30 min Starbucks kavinėje Flower g.?

- Žinoma, susitiksim ten! Iki!

- Iki.

Užėjus į miegamąjį prisiminiau kaip pasiilgau savo didelės lovos, bet taip pat į galvą atėjo įvykis su Malik. O aš jau buvau per tą savaitę tai pamiršus, bet juk jau laiko neatsuksi atgal reikia gyventi toliau. Taigi nuvijusi mintis apie tai nuėjau į savo drabužių spintą ir pasiėmusi baltą maikutę su pilkais treningais bei ant viršaus užsimetusi mėlynus marškinius išėjau iš namų.

Atėjus į Starbucks Lucy jau radau viduje, sėdinčia prie kairinio stalelio, pro kurį galėjai matyti žmones, senus ir jaunus, visus skubančius pas kažką ar kažkur, bet neatsisukančius atgal.

- Sveika dar kartą. - Pasisveikinau su Lucy.

- Sveika. Užsakiau tau Latte su gervuogių sirupu, tokia kokią mėgsti. - Nusišypsojusi pastūmė puodelį į mane.

- Ačiū tau. - Atsakiau šypsena atgal. - Tai papasakok kaip tau sekėsi kol manęs nebuvo? Kaip mokykloje? Ai! Kaip tau su tuo vaikinu iš paplūdimio?

- Whouu... Lėčiau - Nusijuokė Lucy. - Mokykloje kaip ir sakiau buvo nuobodu ir ramu, beje Zin ar kaip jis ten, nu tas juodukas, jo taip pat nebuvo. Taigi buvo ramu. O tas vaikinas, jis labai mielas ir na mes kaip ir pora. - Paraudo Lucy.

- Awww tu paraudai... Na jūs čia greitai susitvarkėt kol manęs nebuvo. Turėsi mane su juo supažinti.

- Būtinai! - Lucy.

Dar paplepėjusios apie valandą išsiskirstėm. Ji keliavo namo kažką padėti mamai. O aš į sandėlius.

Man įėjus į sandėlį visi nutilo ir atsisuko į mane. Okey, tai buvo keista. Nekreipus didelio dėmesio į tai nuėjau į savo kabinetą. Kabinete mane pasitiko pavargęs ir nusiminęs Dylan veidas. Kai įėjau į kabinetą jis manęs net nepastebėjo, tik kai garsiai užsitrenkė durys jis pakėlė akis į mane. Kai jo akys susitiko su manosiomis jis atrodė lyg būtų ką tik pamatęs vaiduoklį. Okey, tai dar keisčiau. Jis greitai pasikėlė nuo kėdės pribėgo prie manęs ir taip stipiai apkabino, jog maniau padusiu.

- Tu gyva.. - Lyg su savimi kalbėtųsi jis pasakė. - Tu tikrai gyva. Aš jau maniau, kad tavęs netekom amžiams.

- Man irgi malonu tave matyti, bet kodėl aš turėčiau būti negyva?

- Tu buvai dingusi savaite be jokios žinios! Ir dar tas video!

- Aš gi parašiau tau, kad man tiesiog reikėjo pabūti vienai ir pagalvoti. Nejau negavai mano žinutės? Ir koks dar video?

- Telefoną aš pamečiau. Prieš keletą dienų į sandėlį atėjo kažkoks vaikinukas. Niekas nesuprato kaip jis čia atsirado ar kas jis toks. Jis atėjęs tik padavė voką ir pasakė kad, tai nuo XW. Kai mes norėjom paklausti kas jis toks jis tiesiog pradėjo bėgti, o tada BAM ir jis sprogo. Tai buvo labai keista ir kai mes atidarėm voką ten buvo raštelis ir nuotraukos. Nuotraukose buvai tu, bent jau mes taip manėm. Pirmoje nuotraukoje tu gulėjai visa sumušta ant grindų. Antroje tavo krūtinėje buvo didelė šautinė žaizda. Ir trečia, kai tave užkasa po žeme. Ir mes supratom, kad tavęs netekom.

- Parodyk man tas nuotraukas. - Pasakiau susinervinus.

Jis ištraukė tas nuotraukas iš stalčiaus. Nuotraukose buvo mergina, bet nei vienoje nuotraukoje nesimatė jos veido, bet plaukų spalva buvo panaši į mano ir ji dėvėjo drabužius tokius pačius kuriuos aš vilkėjau tą vakarą prieš išvažiuojant iš Malik sandėlių. Galėjai tikrai pagalvoti, kad tai buvau aš, bet jie padarė vieną klaidą.

- Aš neturiu tatuiruotės ant dešinės rankos. - Pasakiau Dylan.

- Ką?

- Šita mergina, ji turi tatuiruotę ant dešinės rankos, bet aš ne. - Dylan paėmė nuotrauką ir pažiūrėjo.

- Tiksliai. Kaip aš to galėjau nepastebėti...

- O raštelis, kas jame buvo parašyta?

Dylan atnešė man tą raštelį ir ant jo buvo parašyta:

" 1 2 3 ir jų nėra, beliko 4 ir tai jau pabaiga. ( 1 2 3 and they're gone, it's just 4 and that's the end.) "

Laukiu nuomonių apie istoriją ir kaip visada VOTE ir COMMENT.
~YouDoRi💕