Tas keistas ir nemalonus jausmas. Kai apie tavo paslaptį sužino žmogus, nors tu nenorėjai, kad jis sužinotų. Dar blogiau, kai tas žmogus vaidina kad nežino, nors žinai kad žino. O kas, jeigu tas žmogus yra tavo mama. Negali ant jos nei pykti, nei prisipažinti, nei dar labiau skaudinti. Taigi pasirinkau tylą.
YOU ARE READING
+Nebenoriu tylėti+
Short StoryYra daug dalykų, kuriuos galima suprasti skirtingai, todėl nesitikiu, kad kažkas tai supras. Tuo labiau, kad nežinau ar kažkas nori suprasti. Tiesiog meldžiu išklausymo ir patarimų. Ačiū.
