Nemanau, kad galima taip sakyti, bet aš pykau. Pykau ant pačio Dievo, neturėdama tam teisės. Galvojau, kad kitas žmogus gimęs mano vietoje, būtų gyvenęs geresnį gyvenimą ir man nebūtų reikėję taip savęs nekęsti. Bet aš klydau. Labai stipriai klydau. Tuo metu taip galvojau ne aš, o mano vidiniai demonai. Tai jie visą laiką manę slėgė ir traukė žemyn. Tai jie augo maitindamiesi baime. Taigi Dievo paprašiau vieno dalyko. Drąsos. Drąsos kalbant su kitais ir juos suprantant, bei kovojant su savo pačios demonais.
YOU ARE READING
+Nebenoriu tylėti+
Short StoryYra daug dalykų, kuriuos galima suprasti skirtingai, todėl nesitikiu, kad kažkas tai supras. Tuo labiau, kad nežinau ar kažkas nori suprasti. Tiesiog meldžiu išklausymo ir patarimų. Ačiū.
