Žudikas, pajutęs meilę (~Si)

Prologas

Per dieną, praleistą viename, klaustrofobiją keliančiame kabinete, išgirdau iš tikriausiai viso Niujorko detektyvų vieną ir tą patį klausimą septyniasdešimt devynis kartus: Kodėl nužudei tas moteris. Tačiau atsakymas vis būdavo tas pats: Nežinau. Mačiau, kaip visus detektyvus šis mano vienas žodelis varė į neviltį ir trumpino kantrybę.

Bet įdomiausia, kad manoji buvo visa pilna. Aš netgi jaučiausi laimingas. Juk savu noru atėjau į nuovadą, savu noru prisipažinau. Ir svarbiausia, kad aš mėgavausi nužudymais. Kiekviena moterimi puikavausi, kiekvienai jų suteikiau dievišką malonumą. Man nebuvo, ko liūdėti ar pykti.

Bet turiu prisipažinti, atėjau čia, nes paskutinė mano auka buvo kitokia. Ji nesuteikė man malonumo, aš netgi ėmiau jausti sąžinę, atėmęs jauną gyvybę. Bet niekas neturi žinoti, kas dedasi mano viduje. Juk tai vis tiek nieko nepakeis. Svarbiausias faktas yra tas, kad aš noriu man priklausomos bausmės. Tačiau detektyvai man to negali suteikti, nes nėra jokių įrodymų, nėra jokio preteksto, jokių liudininkų, nieko.

Sunkiai atsidusau ir laukiau paskutinio, aštuoniasdešimtojo detektyvo su tuo pačiu vieninteliu klausimu. Pasigirdus spragtelint durims, aš mikliai išsišiepiau ir atsisukau į ta nykia spalva nudažytas duris. Bet joms atsivėrus, mano akys išsiplėtė iš didžiulės nuostabos.

- Na, ar pasiruošęs paskutinei apklausai? – pasigirdo tikros detektyvės balsas. Moteris, maždaug trisdešimties metų žvelgė į mane savo migdolo formos, riešutų spalvos akimis ir laukė, kol aš atsakysiu. Tačiau pirmiausia turėjau ją nužvelgti. Visada taip darau su moterimis.

Detektyvė vilkėjo juodą trumpą sijoną ir baltus marškinėlius. Jos tamsūs plaukai buvo surišti į didelį kuodą, o iš jo išsipešusios kelios sruogos, puikiai įrėmino ovalo formos veidą. Mačiau, kaip moteris savo žvilgsniu bandė prasiskverbti į mano tamsiausias sielos kerteles, bet man sukryžiavus rankas ant krūtinės, detektyvės putlios rausvos lūpos susičiaupė į tiesią liniją. Aš net nusijuokiau. Tada patogiau įsitaisiau baltoje kėdėje ir nusisukau į langą.

- Kokia ironija... – žiūrėdamas į besileidžiančią saulę ištariau. – jie mano, kad atsiuntę moterį pas moterų žudiką, išgaus atsakymus. – atsisukau į ją ir primerkiau akis. – nebijai būti viena su maniaku? – kilstelėjau rankas, ant kurių nebuvo jokių antrankių.

- Visu pirma, Derekai, jie neatsiuntė manęs – aš pati atėjau. – mesdama ant stalo itin didelę tariamai mano žmogžudysčių bylą prasitarė ramiu balsu. - antra, aš tavęs nebijau. – klestelėjo ant kėdės, pastatytos priešais mane. – todėl, jei nepapasakosi man savo istorijos ir neatskleisi, kokių velnių čia pasirodei, nutempsiu tave į kamerą ir paliksiu per naktį. O tada išaušus rytui, vėl atsivesiu į kabinetą ir tardysiu tol, kol išgausiu atsakymą, Derekai Holtai. – pasitikėdama savimi, detektyvė pakreipė galvą ir nusišypsojo.

- Nori mano istorijos? – pagautas adrenalino, kurį sukėlė šita moteris, prisislinkau arčiau stalo ir susidėjau alkūnes ant jo. Tuomet įsmeigiau savo rudų akių žvilgsnį tiesiai į jos karamelinės spalvos akis. – pirmiausia, atskleisk savo vardą.

- Aš Hetera.

- Puiku, Hetera. – vėl atsilošiau kėdėje ir moteris suraukė kaktą, nustebinta mano elgesiu. – papasakosiu tau savo istoriją ir tada sėsiu už grotų. Bet žinok, jei vieną naktį tu neatmerksi savo akių, dėl to būsiu kaltas aš.